Gabija Mackevičiūtė
2015-uosius metus Europos Taryba yra paskelbusi Industrinio ir techninio paveldo metais (angl. European Industrial and Technical Heritage Year). Daugelis Europos valstybių ėmėsi bendrų projektų, XIX a. pabaigos–XX a. pirmos pusės industrializacijos nulemtiems sociokultūriniams procesams visuomenėse tirti, analizuoti profesinių bendruomenių (šachtininkų, geležinkeliečių, akmenskaldžių, statybininkų, aludarių, kt.) gyvensenos ir jų gyvenamųjų rajonų specifikos pokyčius. Šių metų paveldosaugos temos intencija daugelis šalių suskubo atkreipti dėmesį į nykstantį techninį paveldą, nefunkcionalius pramoninius objektus, suteikti jiems naujus vaidmenis šių dienų visuomenės gyvensenoje. Tiriama, kaip miestiečių ar kaimų bendruomenių sąmonę veikia tam tikri senojo techninio paveldo ženklai: fabrikai, gamyklų kaminai, malūnai, užtvankos, baržos ir upinė laivininkystė, kanalai ir kita. Ne vienas unikalus industrinio ir techninio paveldo objektas nusipelno dėmesio ir mūsų miestuose bei miesteliuose, bet retas kuris prikeliamas naujam gyvenimui ar sureikšminamas istorinės atminties kontekste…
Visi gerai žinome Akmenės cemento fabriką, pagrindinį šios statybinės medžiagos eksportuotoją į užsienį ir tiekėją Lietuvoje. Bet tai – ne pirmasis cemento gamintojas Lietuvoje. Vargu ar rasis bent keletas tautiečių (ne akademinio pasaulio žmonių), žinančių, kur buvo pastatytas Akmenės fabriko pirmtakas. Šių industrijos ir technikos paveldo metų proga prisiminkime statybinių medžiagų gamybos Lietuvoje pradžią, cheminių technologijų pionierius, pirmąjį mažą cemento fabrikėlį Dzūkijoje.
Taigi, istorija mus atgręžia į XX a. pradžią, į negausų modernių technologijų entuziastų ratelį, kurį subūrė jaunas Kijevo politechnikos instituto profesorius Pranas Jodelė. Tyrinėdamas mergelio, kalkių, molio, tufo ir kitų mineralinių žaliavų savybes, jų degumą, atsparumą šalčiui, karščiui, drėgmei, prof. P. Jodelė ieškojo tinkamiausių derinių portlandcemenčio gamybai Lietuvoje. 1909 m. jis išleido pirmą originalų statybos medžiagų technologijų kurso vadovėlį rusų kalba „Trumpasis statybinių medžiagų bandymų vadovas“ (rus. „Краткое руководство к испытанию строителъных материалов, Составителъ Ф. И. Иоделло, Киев, 14 с. с илл.). 1908–1913 m. vasaromis jis vykdė geologinius tyrinėjimus Lietuvoje. Aptiktus žaliavos telkinių bandinius vežėsi į Kijevą. Instituto chemijos laboratorijoje, atlikęs tyrimus, specialiose krosnyse išdegė pirmuosius lietuviško cemento pavyzdžius.
Rezultatams nenuvylus, P. Jodelė apsisprendė kurti statybinių medžiagų pramonę Lietuvoje. Cementui gaminti buvo pasirinkta kreidos mergelio klodais turtinga teritorija Dzūkijoje, Merkio upės krantuose netoli Valkininkų, Dziegciorių kaime. Novatoriško verslo partneriai – inžinierius technologas profesorius Pranas Jodelė, agronomas miškininkas Jonas Masiulis, inžinierius Tomas Naruševičius, farmacininkas Bartolomėjus Čepulis ir daktaras Jonas Basanavičius – nederlingose, bet mineraliniais ištekliais turtingose žemėse įsigijo 19 ha sklypą, reikiamą modernią gamybos įrangą, patentuotą firmos „Genrih Lantcz“.
1913 m. Lietuvoje pradėjo veikti pirmasis cemento fabrikas su viena Šneiderio tipo šachtine krosnimi, žaliavos dumblinimo baseinu, rutuliniu malūnu. Buvo sukurtos naujos darbo vietos. Tai turėjo padėti gerinti skurdžią vietos gyventojų buitį. Tačiau sėkmingą gamybos startą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. P. Jodelė buvo pašauktas į tarnybą Rusijos karo pajėgose. Karo metais fabrikas buvo nuniokotas, o pokarinis Lenkijos ir Lietuvos politinis konfliktas neleido jame atnaujinti veiklos.
klausimu“ viršelis
Tačiau cemento gamybos, statybinių technologijų modernizacija ir cemento pramonės plėtra Lietuvoje išliko vienu aktualiausiu P. Jodelės profesinės veiklos baru. 1928 m. Pranas Jodelė, imatrikuliuojamas Lietuvos universiteto rektoriumi, šventinėje kalboje ne tik aktualizavo Lietuvos statybinės pramonės klausimus, bet ir propagavo cemento gamybą Lietuvoje, teigdamas, kad „jei cementas būtų gaminamas pas mus, tai jo pritaikymas ir vartojimas dar labiau padidėtų (žemės ūkio statyboje – tvartų, klojimų grindiniams, čerpėms, drenoms, kai kurių ūkio trobesių sienoms, kt.). Bet ir dabar, net šykščiai vartodami portlandcementį, mes sumokame už jį užsieniečiams apie 5000 000 litų kasmet… Tad ar negalima būtų gaminti portlandcementį Lietuvoje? Cemento fabriko pastatymas ir cemento gamybos organizavimas dabar nėra lengvas ir cemento gamybos konjunktūra nelabai palanki. Mūsų gaminamo cemento kaina gal ir nebūtų žemesnė už įvežto cemento kainą. Bet to nereikėtų bijoti, nes ir duoną mes pagaminame ne pigiau kaip ir kituose kraštuose, o vis dėlto žemės arti neatsisakome. Taigi, ir cemento gamybos kūrimu reikia susirūpinti“ (cituojama iš: P. Jodelė, Cementas ir jo gamybos sąlygos Lietuvoje, Kosmos, 1929, Nr. 4, p.137–142.).
Jodelė išleido ne vieną knygą, rašė mokomuosius ir populiarius straipsnius naujų cheminių technologijų tema, lietuviškus vadovėlius: „Statybos medžiagų technologija“ (Kaunas, 1923), „Statybinės medžiagos“ (Kaunas, 1948). Minėtini šie jo straipsniai: „Trobų statymui medžiaga“ (Mūsų žemė, 1921, Nr. 4, p. 4–6), „Dėl plytų gamybos“ (Technika, 1924, Nr.1, p. 110–116), „Tinkamesnės medžiagos gatvėms grįsti“ (ten pat, p. 138–140), „Cemento gamybos galimumai Lietuvoje“ (Tautos ūkis, 1931, Nr. 1, p. 13–14) ir daugelis kitų.
Tiek dirbdamas Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos įsteigto Lietuvos energijos ūkiui ir žemės turtams komiteto Žemės turtams tirti komisijoje (nuo 1936 m.) P. Jodelė su bendraminčiais toliau uoliai ieškojo Lietuvoje kvarcinio smėlio, kreidos mergelio, klinčių klodų, kitų reikiamų žaliavų statybinėms medžiagoms gaminti. Buvo gręžiami žvalgomieji gręžiniai. Žaliavos kokybė tirta universiteto laboratorijose. Universiteto inžinieriai bei geologai ir technologai A. Damušis (Domaševičius), S. Sčesnulevičius, J. Rugienius, B. Matulevičius visoje Lietuvoje atliko grunto studijas. Bene svariausi Lietuvai P. Jodelės vadovaujamų, A. Damušio, S. Sčesnulevičiaus ir V. Guobio vykdytų geologinių tyrimų Menčių–Karpėnų–Vegerių apylinkėse rezultatai. Aptikti dideli klinčių telkiniai, parengiamieji jų eksploatacijos tyrimai padėjo pamatus ir Akmenės cemento fabriko atsiradimui, ir itin produktyviai veiklai tiek sovietmečiu, tiek ir dabar…
miestelyje veikusios mokyklos kasmet minimos jo gimimo metinės. J. Jasaičio nuotr.
Todėl tapatindami cemento gamybą Lietuvoje su „Akmenės cementu“, atminkime samanotus pirmojo lietuviško cemento fabriko likučius, tebeįrančius Dzūkijos miškų ramybėje…
Autorė yra Lietuvos švietimo istorijos muziejaus darbuotoja.