Modesta Rimkutė
Knygos recenzija
Bergson, Henri. (2014) Juokas. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. Vilnius: Vaga.
Anri Bergsonas (Henri-Louis Bergson, 1859–1941) – prancūzų filosofas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Mano rankose jo studija „Juokas“. Šį veikalą sudaro trys straipsniai apie juoką, kurie buvo pasirodę daugiau nei prieš šimtą metų viename iš Paryžiaus žurnalų – „Revue de Paris“. Jo tyrimo objektas – išskirtinis.
Ypač įdomu ir neįprasta, kad juoką nagrinėja filosofas. Ką reiškia juokas? Koks esminis juokingumo elementas? Kas vienija juokdario grimasą, žodžių žaismą, vodevilį ir aukštosios komedijos scenas? Šiuos klausimus iškelia Anri Bergsonas veikalo pradžioje. Autoriaus tikslas – aptarti komizmo kilmę, poveikio lauką ir galią, išskirti kategorijas ir sudedamąsias dalis. Anri Bergsonas bando visus komiškus efektus išvesti iš vienos paprastos formulės.
Taigi, koks rezultatas?
Pirmasis skyrius plačiai atveria duris į komizmą. Kas yra formų komizmas ir judesių komizmas, koks komizmo poveikio laukas ir galia? Viena iš pagrindinių autoriaus teiginių, komizmas – tai į specifinį mechanizmą įsprausta gyvastis (p. 39). O komizmo poveikio laukas ir galia neįsivaizduojami be socialumo. Negalėtume suprasti komizmo, jei jaustumės izoliuoti (p. 18). Pastaroji mintis pabrėžia socialinę juoko funkciją.
Antrasis skyrius skirtas situacijos ir žodžio komizmui. Pasak autoriaus, situacijos komizmas remiasi komiškumo procesais – kartojimu, apvertimu ir abipusiu serijų kirtimusi, o žodinio komizmo formos – absurdiškumu, prieštaravimais, metafora, palyginimais, ironija ir humoru. Trečiasis skyrius turėtų užverti duris į komizmo arba juoko analizę. Jame kalbama apie charakterių komizmą, prieš tai įsitikinus, kad juokas turi socialinę reikšmę ir svarbą. Komizmas pirmiausia išreiškia tam tikrą savitą asmens neprisitaikymą visuomenėje. Jis kyla tik iš žmogaus, nes būtent žmogaus charakteris tapo pagrindiniu objektu (p. 103–104). Tad juoko analizė čia nugrimzta į dar sudėtingesnę ir abstraktesnę plotmę: nuo žmogaus charakterio, kaip objekto, čia peršokama į juoko buvimą tarp meno ir gyvenimo, tarp gėrio ir blogio, tarp dramiškojo individualumo ir komediškojo bendrumo.
Veikalo turinys rodo tendenciją į filosofiškumą. Jo pradžioje lyg ir bandoma apsibrėžti tikslą – išvesti komiškumo formulę, tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja autoriui, kad fundamentalios komiškumo formulės nėra. Anri Bergsonas analizuoja juoką ir komizmą per jo formas, procesus ir kategorijas, įvilkdamas apsvarstymus į konkrečius pavyzdžius iš prancūzų vodevilių, dramų ir komedijų.
viršelis
Leidinio rengėjai pratarmėje ir įžanginiame žodyje rašo, kad straipsnius pateikė tokius, kokie ir buvo publikuoti žurnale „Revue de Paris“. Jie apsiribojo tik Anri Bergsono straipsniais. Didžiausias trūkumas – pratarmėje ir įžangoje pateikta nenuosekli pasikartojanti informacija. Buvo galima sujungti pratarmę ir įžangą į vieną tekstą, o po to pateikti pagrindinius per pastaruosius trisdešimt metų pasirodžiusius darbus, susijusius su komizmu. Knygoje pateikta ir Anri Bergson „Juoko“ 1929 m. laidos viršelio kopija bei autoriaus fotografija. Tai suteikia vizualios, įdomios autentiškos informacijos apie autorių ir jo veikalą. Poligrafinė leidinio kokybė – itin gera, estetiška ir patraukli. Žalias viršelis ir auksinės raidės juodame bloke su kaukės iliustracija skatina pasidomėti, kokia tai knyga. Knygos puslapiai – malonios tekstūros, smagu juos liesti ir versti, o tekstas nepersišviečia lape. Apie patogumą skaitytojui taip pat pagalvota: knygoje įdėta skiriamoji juostelė, kuria galima pasižymėti skaitytą vietą.
Knygos adresatas – platus: nuo filosofijos mėgėjo, mokslininko, besidominčio komiškumu ir jo formomis, iki eilinio skaitytojo, norinčio praplėsti akiratį apie reiškinį, iš pirmo žvilgsnio atrodantį paprastą. Be to, ši studija gali praversti ir režisieriams, dramaturgams, rašytojams bei dailininkams, kuriantiems satyras, komedijas ar karikatūras.
Ar galima studijos apie juoką tikslą ir uždavinius laikyti įgyvendintais? Viena vertus, galima atsakyti teigiamai. Filosofas Anri Bergsonas pateikia juoko sampratą ir jo sudedamąsias dalis, jas iliustruoja vaizdžiais pavyzdžiais, apibendrina. Tačiau šios įžvalgos – dar gana abstrakčios. Galbūt todėl, kad susitelkta į filosofiškumo aspektus, o gal trūko išsamesnės analizės. Antra vertus, veikalas parašytas daugiau nei prieš šimtą metų. Tai buvo pirmasis bandymas apskritai pažvelgti į juoką ir jo sukeliamą komiškumą. 1900 m. pasirodžiusi studija „Juokas“ leidžia skaitytojui į juoką pažvelgti giliau – per filosofijos prizmę.
Anri Bergsonas – talentingas žodžio meistras. Šis meistriškumas atsiskleidžia ir aptariamoje studijoje. Joje pateikiamos skirtingos juoko, kaip fenomeno, formos ir pati jo esmė: šmaikštumo ir sąmojo, žmogiškumo ir nejautrumo, absurdiškosios juoko logikos kategorijos ir jų sąsajos, socialinių juoko prasmių paieška. Tai nėra knyga, po kurios norėtųsi juoktis, kaip galėtų atrodyti iš veikalo pavadinimo. Tai – analitinė studija, vedžiojanti skaitytoją po juoko klodus: kilmę, formas, išraiškas.
Anri Bergsono studiją apie juoką vertė Goda Bubylenk, kuri 2012 m. apdovanota Dominyko Urbos premija už sėkmingą debiutą – Irenos Nemirovsky romano „Prancūziška siuita“ vertimą. Autorė yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Leidybos magistro studijų programos studentė