XIV Lietuvos mokslininkų sąjungos suvažiavimo nuotaikas ir įspūdžius nuolat papildo akademinės visuomenės kasdienybė. Neseniai mokslininkų, tyrinėjančių atokesnių vietovių situacijos pokyčius, grupė lankėsi Lietuvos Respublikos Seime, susitiko su dviejų valdančiojoje koalicijoje esančių frakcijų atstovais, susipažino su Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadovu, savo tyrimų išvadas išdėstė strategines funkcijas vykdančiame Žemės ūkio ministerijos departamente.
Pirmasis įspūdis – mokslininkus priėmusių politikų ir valstybės tarnautojų nuostaba. Neįprasta, kad tyrėjai atvyksta savo iniciatyva ir savo įžvalgas dėsto ne tradicinės konferencijos forma, o tiesioginėje diskusijoje. Net ir kalbama buvo ne visai „akademiškai“, t. y. ne aptakiomis frazėmis, nesakant liaupsių apie tariamai vis didėjantį valdymo institucijų dėmesį mokslui, bet „tiesiai šviesiai“ įvardijant, kad kasdien prarandame žmogiškuosius išteklius, o dar likę atokesnių vietovių gyventojai nebeturi elementarių socialinių paslaugų. Pavyzdžiui, iki vadinamojo „šeimos gydytojo“ tenka važiuoti daugiau negu trisdešimt kilometrų. Jei autobusai šią gyvenvietę aplenkia arba užsuka tik 1–2 kartus per savaitę, tai neturinčiam nuosavo automobilio patekti į rajono centro polikliniką – nelengvas uždavinys. Čia uždaryta beveik šimtmetį veikusi mokykla, byra tuščio kultūros centro sienų tinkas, išdaužytais langais žvelgia dar neseniai buvusi jauki kavinukė.
Mokslininkai, dėstę užmiesčio problemas, įvardijo jų priežastis ir siūlė valstybės strategijos pataisas. Jie bandė išaiškinti atsakingas pareigas einantiems ir sprendimų galią turintiems asmenims, kad būtina keisti mąstyseną, suvokti naują sąvokų turinį. Sąvoka „užmiestis“ seniai nebėra tik „kaimas“ ir šios teritorijos problemų jokiu būdu negali išspręsti vienintelis žemės ūkio sektorius. Darbingų, bet darbo negalinčių rasti žmonių problemų neįmanoma išspręsti pašalpomis ir kompensacijomis, socialinių darbuotojų ir policininkų pastangomis. Finansų srautai, kurie turėtų būti skiriami neagrarinių verslų plėtrai ir alternatyvių darbo vietų kūrimui, tačiau dabar naudojami pašalpų mokėjimui, griauna tokių žmonių būtį, žlugdo jų savivertę, niekais verčia turėtus profesinės veiklos įgūdžius. Būtina nedelsiant pripažinti, kad dabartinė socialinių pašalpų sistema yra ne parama užmiesčio gyventojams, o asocialaus elgesio skatintoja ir asmenybės degradacijos priežastis.
Iš visų Europos Sąjungai priklausančių valstybių užmiesčio raidos problemos yra didžiausios tik dviejose jos narėse – Latvijoje ir Lietuvoje. Tik čia atokesnių vietovių gyventojai, neužimti agrariniame sektoriuje, neturi galimybes susirasti darbo, atitinkančio jų profesinius interesus ir gebėjimus. Kitokio darbo čia paprasčiausiai nėra. Situacija primena laikmetį, ką tik praūžus karui: ryškiai sumažėjęs gyventojų skaičius, tušti apleisti pastatai, dykvietės ir… griuvėsiai. Lyginant nedarbo ir socialinių paslaugų sistemos griūties sukeltų pasekmių mastą, paaiškėja, kad destruktyvūs procesai Lietuvoje yra patys giliausi. Net iš Latvijos žmonės tokiais tempais nebėga. Nors ir Latvijoje padėtis – gana sudėtinga, tačiau ten išeities ieškoma tiek valstybės, tiek savivaldybių, tiek vietos bendruomenių lygmeniu. Lietuvoje pasitenkinama padėties konstatavimu ir vadinamuoju „optimizavimu“. Tai toks naujųjų „vadybininkų“ pamėgtas žodelis, kurį teisingiau reikėtų vadinti keiksmažodžiu, nes tikrovėje jis dažniausiai reiškia ne ką kita, kaip nutrauktą verslą, prarastą pragyvenimo šaltinį, apleistą ir suniokotą, likimo valiai paliktą valstybės turtą. Primityviojo liberalizmo nuostata skelbia, kad taip ir turi būti: „neperspektyvios“ teritorijos turi ištuštėti, kol kada nors, gal po keleto dešimtmečių, kažkas čia ras kažkokių naujų verslo perspektyvų.
Seime ir minėtoje ministerijoje apsilankę mokslininkai teigė, kad išeitį galima rasti jau dabar, o demagogija apie tariamai neperspektyvias teritorijas ir neišvengiamą jų tuštėjimą turi būti nedelsiant atmesta. Savo vizitui jie pasirinko laiką, sutampantį su pasirengimu eiliniams Seimo rinkimams, kai partijos karštligiškai ieško naujų idėjų, net samdosi ypač brangiai kainuojančias konsultacijų ir reklamos kompanijas.
Mokslininkai už savo idėjas neprašė pinigų. Jie net ir į Vilnių atvažiavo savo lėšomis, t. y. iš savo kuklaus atlyginimo. Jie siūlė sudaryti neetatinę darbo grupę – Regionų raidos mokslinę tarybą, ir konsultuoti Seimo frakcijas, Vyriausybę ir Prezidentūrą. Mokslininkai išreiškė savo pilietinę poziciją. O koks atsakas? Bent kol kas – jokio. Bene įdomiausia tai, kad iš vadovą neseniai pakeitusio Seimo Kaimo reikalų komiteto nėra jokio atgarsio. Tiesa, Žemės ūkio ministerijos naujienų puslapyje mokslininkams padėkota už iniciatyvą. Bet juk jie atvažiavo ne padėkos. Iš kitų aplankytų institucijų – jokios užuominos apie įvykusius susitikimus.
Tikro, konkretaus atsako galima tikėtis sulaukti tik tada, jei akademinė visuomenė susitelks. Kol į Seimą ar Vyriausybę, į ministerijas ir atskirus jų departamentus vaikščios pavieniai mokslininkai ar mažos jų grupelės, nešinos tyrimų rezultatais ir rekomendacijomis, neverta tikėtis dėmesio. Nors jau atvirai pripažįstama, kad daugelyje valdymo institucijų nėra darbuotojų, galinčių kompetentingai įvertinti mokslines inovacijas, juo labiau parengti užsakymus mokslo kolektyvams, tačiau tikėtis, kad pačios valdymo institucijos pakeis požiūrį į mokslininkus ir ims domėtis, kokios pagalbos galima iš jų sulaukti, neverta.
Bet ar pati akademinė visuomenė jaučia susitelkimo poreikį? Ar suvokia savo atsakomybę už valstybės likimą, savo pareigą kurti valstybės raidos strategiją? Tikrą strategiją, o ne gražių pageidavimų ir pažadų rinkinį, panašų į „Lietuva-2030“? Ar akademinė visuomenė supranta, kad tik ji pati gali nuspręsti, kiek ir kokių mokslo ir studijų institucijų Lietuvai reikia, koks turi būti tų institucijų pavaldumas? Pavyzdžiui, ar turi argumentuotą atsakymą į klausimą, kaip pasikeis dabar dar savarankiškų institutų veiklos sąlygos, juos perdavus kuriam nors universitetui, t. y. institutui tapus vienu iš daugelio to universiteto padalinių? Atsakymo į šį klausimą reikia jau dabar, o ne mėnesio ar metų pabaigoje, kai kažkieno suplanuota reorganizacija jau bus įvykdyta?
Tačiau pastarojo meto procesų stebėjimas rodo, kad poreikio susitelkti Lietuvos akademinė visuomenė nėra suvokusi. Kartais įvyksta spontaniškos diskusijos, kažkur susirenka būrelis susirūpinusių, pasidalina nuomonėmis ir emocijomis, tačiau nieko nenusprendę išsiskirsto. Daugeliui vis dar atrodo, kad mokslininko funkcija apsiriboja konkrečios mokslinės problemos nagrinėjimu ar dalyvavimu projekte, o mokslo vadyba paliekama biurokratinių institucijų, kurių dabar prikurta daugiau negu pakankamai, arba politikais save vadinančių asmenų nuožiūrai.
Prieš kelias dienas gavome žinutę iš labai reikšmingo Lietuvos kultūrai instituto. Jo atstovė dėkoja už suteiktą galimybę susipažinti su dalyvavimo Lietuvos mokslininkų sąjungoje perspektyvomis, tačiau atsiprašo, kad jos kolegos net labai prieštaringai vertinamos reorganizacijos akivaizdoje nesugebėjo nieko konkretaus nuspręsti. Sprendimo galimybė atidėta iki metų pabaigos, kai pagal įstatus turėtų įvykti darbuotojų visuotinis susirinkimas. Esą tada ir paaiškės, ar jų kolektyvas apsispręs prisijungti prie Mokslininkų sąjungos, ar ir toliau liks kažkuriame užribyje. Esą daugeliui kolegų neaišku, ar Mokslininkų sąjunga parems jų lūkesčius. Supratusių, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių apsisprendimo, matyt, buvo mažuma. O visi kiti arba tebelaukia, kad kažkas „iš viršaus“ nuspręs jų likimą, arba jiems visai nesvarbu, koks sprendimas bus priimtas. Tačiau, kai po pusmečio įvyks tas „planinis“ susirinkimas, jau nebus ką jame svarstyti, nes už juos bus nusprendę kiti.