Jei po pusšimčio metų žiniasklaidos tyrinėtojai pabandys susigaudyti, kaip buvo vertinama Prezidento, Vyriausybės, Seimo, atskirų ministerijų ir savivaldybės institucijų veikla, tikriausiai ne kartą nustebs, užtikęs absoliučiai vienas kitam prieštaraujančius teiginius. Dar labiau prieštaringi, neretai abstraktūs aiškinimai, kaip spręsti susikaupusias problemas. Nesuvokus viso jų komplekso, vos pradėjus spręsti vieną uždavinį, neišvengiamai užgrius kiti, taip pat reikalaujantys neatidėliotinų sprendimų.
Į viešojoje erdvėje nuolat šmėžuojančių politinio futbolo žaidėjų deklaracijas galima nekreipti daug dėmesio. Kai randame patikinimą, kad „tą galime padaryti tik mes, konservatoriai“ arba kad visus moderniesiems laikams tinkančius atsakymus žino tik liberalai, šiuo metu pirmiausia prisimename tai, kad artėja Seimo rinkimai. Dangstymasis partinėmis etiketėmis patraukia vis mažesnę rinkėjų dalį, nes iš tikrųjų Lietuvos politinėje erdvėje jokių liberalų, konservatorių ar socialdemokratų nėra: faktiška po šiomis iškabomis besibūriuojančiųjų sambūrių veikla neturi nieko bendra su politologijoje apibrėžtomis minėtų srovių ideologinėmis nuostatomis. Nėra ir jokios pozicijos bei opozicijos, nes po rinkimų, perstumdę gautas (tiksliau sakant, nupirktas) vietas, jie sutartinai tarnaus tam pačiam šeimininkui – primityviajam „perku-perparduodu“ verslui. Jau ne kartą minėta ir konkreti kaina, už kurią valdžios imitacijos mašina nuperkama. Vienas kitas, atsisakantis dalyvauti verslo ir valdžios simbiozės sukamoje karuselėje, jaučiasi lyg balta varna.
Kai į Lietuvą pagaliau atėjo ilgai pranašautas prekybos tinklas „LIDL“, kelias savaites ši tariamoji naujiena buvo pateikiama kaip svarbiausia viešųjų diskusijų tema: „Taip gyventi verta.“ Naujojo tinklo reklamai net buvo pasitelktos kelios iki šiol dar bent šiokį tokį moralinį autoritetą turėjusios asmenybės. Pasirodo, ir jas galima nesunkiai priversti ekrane kilnoti… pirkinių maišelius.
Kai apžvalgas populiariuose spaudos leidiniuose ir interneto svetainėse pateikiantys autoriai nusišneka, daugelio skaitytojų jau nebestebina. Aišku, kad absurdiški, bet skambiai surimuoti pasisakymai buvo užsakyti. Tačiau, kai į tokį primityvių teiginių chorą netikėtai (ir jau ne pirmą kartą) skardžiu solo įsiterpia mokslininko balsas, net atlaidžiai nusišypsoti nebepavyksta. Tada pirmiausia kyla klausimas, kas tai lemia: didžiulis savęs pervertinimas ir noras demonstruoti tariamąjį neklystamumą, vienpusiškas profesinis pasirengimas ar kelių aplinkybių kompleksas.
Tikriausiai niekas nepatikės, kad daugybę efektyvių, gerai pasvertų sprendimų ir rekomendacijų valdžios institucijoms pateikęs, nors ir ne visada išgirstas, ekspertas nežino arba nenori žinoti, kas yra darnus visų valstybės regionų vystymasis ir kokias pasekmes sukelia šio pamatinio principo ignoravimas. Neužtenka konstatuoti, kad valstybėje susiformavo „dvi ekonomikos: Vilnius ir likusi Lietuva“. Neužtenka žinoti, kuri BVP dalis sukuriama Vilniuje ir kituose regionuose, nes būtina suprasti, kaip šie rodikliai susiformavo ir kokia jų vidinė struktūra. Pavyzdžiui, jei perdirbėjų ir prekybininkų klanas Lietuvoje nustatė mažiausias visoje Europos Sąjungoje natūralaus pieno supirkimo kainas (lygias panaudotos alaus skardinės užstatui), tai anaiptol nereiškia, kad ten, kur tas pienas primelžiamas, jis tiek ir kainuoja gamintojui. Statiškas kurio nors miesto ar rajono ekonominio potencialo vertinimas neparodo jo ilgalaikės raidos galimybių.
Liepos 9 d. kalbėdamas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, įvykusiame Prienų rajone, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Europos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys Raimondas Kuodis, priminęs apie „dvi ekonomikas“ ir konstatavęs, kad Vilnius yra vienintelis miestas, neprarandantis gyventojų, nes pajamų lygis šiame regione du tris kartus viršija pajamų vienam gyventojui lygį visoje Lietuvoje, vėl pareiškė, kad „nėra prasminga investuoti į tuštėjančius regionus“. Jis ironizavo: „Bet koks beprasmiškas projektas, kad ir žolės ravėjimas Balbieriškyje, pasamdys tūkstantį žmonių ir tai bus laikoma nauda, nors tai bus išlaidos.“ Žolės, kaip ir šieno, ravėti nereikia. Kodėl beprasmybei iliustruoti pasitelktas tame pačiame rajone esančio miestelio pavadinimas, tenka klausti paties pranešėjo. Nebent tai, kad miestelis, kažkada turėjęs miesto teises, iki šiol dar neišnyko, taip pat laikoma beprasmiu nesusipratimu.
Profesorius aiškino, kad „kalbėti apie regionų atsigavimą yra utopiška“, nes „ekonominis ciklas nerodo atsigavimo požymių “, o „regionuose liekant mažą perkamąją galią turintiems asmenims, kurie nėra ekonomiškai aktyvūs, ten nyksta ir verslas“. Jau ne pirmą kartą aukščiausios kvalifikacijos ekonomistas kartoja tik apie kioskus, kavinukes ir parduotuvėles, kurios nebus pelningos, kai per dieną „ten užeina trys žmonės“. Su menkai užslėptu pykčiu kalbama apie restauravimą mokyklų, kurias tuoj pat teks uždaryti. Tačiau iš vietovių, kuriose uždaromos mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kultūros centrai, pirmiausia išvyks aukštos kvalifikacijos specialistai, darbo rinkoje paklausių profesijų atstovai. Ar tikrai tokius procesus reikia skatinti?
Viešojoje erdvėje kartais pasigirsta rėkavimai, kad „regionai siurbia pinigus iš centro“, vis dažniau ir įžūliau reikalaujama uždaryti ne sostinėje esančias mokslo ir studijų institucijas. Atseit, vis tiek niekas tuose regionuose negyvens, „regionai jau išvažiavo“ ir pan. Kliūva net Klaipėdai, kurios ekonominės perspektyvos vertinamos gana pozityviai, už tai, kad čia restauruojamas muzikinis teatras. Tačiau šiame juokingai atrodančiame ansamblyje nesiūloma jokių alternatyvų, kaip panaudoti kituose regionuose, t. y. per 90 proc. valstybės teritorijos, esančių gamtos, juose dar gyvenančių žmonių ir dar veikiančios infrastruktūros išteklius.
Niekas nesiruošia neigti šiandienę valstybės ūkio situaciją atspindinčių skaičių. Tai, kad Šiaulių kraštas sukuria tik 7 proc., o Panevėžio įnašas nesiekia nė 6 proc. BVP, yra nerimą keliantys faktai. Jei Kauno indėlis nesiekia nė pusės to, ką generuoja sostinė, o uostamiesčio įnašas (2014 m. duomenimis) nesiekia nė 12 proc., akivaizdu, kad nesubalansuotas ūkio vystymasis žlugdo visą valstybės raidą. Džiūgauti, kad šiandien klesti tik vienas valstybės pakraštyje esantis lopinėlis, o kituose regionuose nesimato „atsigavimo požymių“, yra didžiausia beprasmybė.
Regionai nėra vienodi nei teritorijos dydžiu, nei gyventojų skaičiumi, nei aukštą pridėtinę vertę kuriančių ūkio subjektų išdėstymu. Prieš daugiau kaip du dešimtmečius, formuojant apskritis, visa tai buvo gerai žinoma. Net patys genialiausi ekonomikos projektai jų vienodais nepadarys. Tačiau tai, kad „regionai jau išvažiavo“, o juose dar likusių gyventojų pajamos yra kelis kartus mažesnės nei gyvenančių sostinėje, yra ne regionų, o visos valstybės tragedija – labai prasto strateginio planavimo rezultatas. Apie jokį klestėjimą neliudija net Vilniaus regionui priklausantys Šalčininkai ir Švenčionys bei pačiame Vilniaus rajone esanti Nemenčinė ir Maišiagala, Lavoriškės ir Šumskas.
Lietuva iki „Vilniaus regiono“ negali susitraukti. Užuot vaikiškai krykštavus apie sostinę, kaip vienintelį miestą, kurio gyventojų skaičius auga, reikia analizuoti regionų ekonominio potencialo plėtros galimybes. Visiškai pagrįsta kritika, kad regionuose pasitaiko didelių, menkai apgalvotų ir net neskaidrių infrastruktūros projektų. (Lyg Vilniuje jų nebūna. Užtenka prisiminti apie „du amžius trunkančią“ statybą – Vilniaus stadioną.) Investuoti reikia į regionų gamybos išteklių plėtrą, aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų kūrimą, regionų intelektinio potencialo stiprinimą. Išvesti iš sąstingio gali tik specialistai, turintys galimybę naudotis Konstitucijoje numatytomis piliečių teisėmis – tenkinti būsto, sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūrinius poreikius. Demokratiškoje valstybėje gyvenamoji vietovė negali būti kliūtis asmenybės raiškai. Lietuvos banko vadovų priedermė – dalyvauti kuriant ir įgyvendinant viso valstybės ūkio subalansuotos raidos strategiją. Kai to nėra, kažkas negerai ir „bankų karalystėje“.