Šiuos svarstymus paskatino XI LR Seimo paskutinis posėdis, kuriame, prieš nusileidžiant kadencijos uždangai, buvo priimtas gana abstraktus, bet toli žvelgiantis nutarimas „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo“.
Jame nurodyta parengti (ne visai aišku – nueinančiai ar būsimai) Vyriausybei siūlymus dėl universitetų tinklo optimizavimo ir juos pateikti Seimui. Pastarųjų metų diskusijose apie universitetus ne kartą yra sakyta, kad vienas svarbiausių vaistų, ar net beveik panacėja, jų būklei pagerinti galėtų būti universitetų sujungimai.
Nuo ko prasideda šiuolaikinis universitetas?
Pasvarstykime apie tai kiek iš toliau. Žvelgiant iš esmės, jis prasideda nuo akademinės bendruomenės. Ją sudaro du pagrindiniai veikėjai. Kompetentingi ir motyvuoti dėstytojai, kurie priešakiniuose universitetuose studijas grindžia moksliniais tyrimais. Tiesa, yra įvairių universitetų. Pavyzdžiui, studijų universitetai, kur kokių nors išskirtinių tyrimų nėra ar beveik nėra. Antroji šiuolaikinio akademinės bendruomenės dalis yra motyvuoti ir kritiški studentai.
Tad kaip tos dvi akademinės bendruomenės dalys gyvena dabarties Lietuvoje? Dėstytojų ir, beje, neakademinio personalo atlyginimai yra žemiau kritinės ribos, nors A. Butkevičiaus Vyriausybė savo programoje buvo pažadėjusi didinti „dėstytojų ir mokslininkų darbo užmokestį, kad asistentų darbo užmokestis būtų ne mažesnis už šalies vidutinį darbo užmokestį, o docentų ir profesorių – gerokai jį viršytų“. Jei universitetų dėstytojai nelakstytų po kelias darbovietes ir nesistengtų laimėti bent vieno ar kito tyrimų projektą, jų pasirinkimas būtų emigracija arba nuolatiniai piketai prie abejų – Seimo ir Vyriausybės – rūmų.
Kitaip ir negali būti, nes jei 2008 m. valstybiniai universitetai gavo 235,5 mln. eurų valstybės biudžeto finansavimą (pagal Europos universitetų asociacijos duomenis), tai po studijų krepšelių „revoliucijos“ nuo 2009 m. valstybės biudžeto asignavimai jiems nuosekliai mažėjo ir 2016 m. tesiekia 177 mln. eurų. Finansavimas, net neskaičiuojant infliacijos, sumažėjo beveik 25 proc.
Dar keli skaičiai. Antai Tartu universiteto 2016 m. biudžetas yra 121,2 mln., o Vilniaus universiteto – 81,5 mln. eurų. Taigi, VU biudžetas yra beveik trečdaliu mažesnis. Jeigu perskaičiuotume vienam studentui, tai Tartu (13 400 studentų) teko 9 045 eurai, o VU (19 800 studentų) – 4 116 eurų. Išlaidos yra daugiau nei dvigubai mažesnės vienam studentui Vilniuje, palyginti su Tartu. Lyginti su Suomijos ar kitų panašių šalių universitetų finansavimu jau net nereikia – jų skirtumai daug didesni.
Akivaizdu, kad universitetai ir akademinė bendruomenė per pastaruosius 8 metus nenusipelnė gyventi geriau, žvelgiant iš valdžios perspektyvos. Dėstytojai negali jaustis kitaip nei, nevyniojant žodžių į vatą, tik „sumautai“.
Atgal į sovietmetį
Sujunkime universitetus ir palikime kelis kaip, pavyzdžiui, siūlo konservatoriai su liberalais ar MOSTA. Konkrečiai palikime keturis – VU, VGTU, LSMU ir KTU. Jiems ir taip tenka 69 proc. viso universitetų valstybinio finansavimo 2016 m. Šiaip neprošal žinoti, kad regioniniai ir specializuoti universitetai valstybei kainuoja labai nedaug, pavyzdžiui, ŠU gavo vos 2,5 proc. arba Lietuvos sporto universitetas – 1,75 proc. nuo visų asignavimų universitetams. Kaip tik regioniniai ir specializuoti universitetai yra bene pirmasis jungimų strategų taikinys. Vietoj Šiaulių ir Klaipėdos universitetų kai kam norėtųsi kurti filialus… Bet ten jau buvome. Sovietmečiu. Abu miestai turėjo aukštųjų mokyklų filialus, iš kurių vėliau atsirado savarankiški universitetai.
Minėtiems keturiems universitetams valstybės asignavimai padidėtų 55 mln. eurų. Dar vienas aritmetinis veiksmas: padalinkime tuos milijonus proporcingai esamam keturių universitetų finansavimui. VU gautų 22,9 mln., KTU – 12 mln., LSMU – 11,4 ir VGTU – 8,7 mln. eurų daugiau. Iš pirmo žvilgsnio gal neblogai, tačiau turiu nuvilti. Jei perskaičiuotume VU gautus milijonus vienam studentui, finansavimas padidėtų 1 161 euru arba asignavimai vienam studentui siektų arti 5 300 eurų, t. y. būtų daugiau nei 3 800 eurų mažesni, nei tenka šiandien vienam Tartu universiteto studentui. Tad ir po sujungimų liekame prie tos pačios suskilusios finansų geldos…
Bendrą dėstytojų situaciją dar paaštrino pseudo vadybinės revoliucijos, vykstančios dalyje Lietuvos universitetų. Jų rezultatas – akademinių bendruomenių susiskaldymas, ryškus administracijos galių ir jos išlaidų augimas, blogėjanti mokslo ir studijų kokybė. Tačiau apie tai – kitą kartą.
Dėstytojų darbo vietos yra kaip niekada nesaugios
Kokios šių pseudo vadybinių revoliucijų pasekmės dėstytojams? Po jų tik nedaugelis dėstytojų lieka dirbti visu etatu. Daug akademinio personalo tampa vadinamaisiais „kviestiniais“, kuriuos bet kada bus (ir jau) galima atleisti. Tad dėstytojai, kaip akademinės bendruomenės dalis, yra demotyvuojami, dauguma jų nepasitiki visais ir viskuo. Aišku, būtų galima tikėtis daugiau jų vidinės savigarbos ir orumo, tačiau yra kaip yra.
Šiame prastame žaidime yra viena gera žinia – vis dar turime universitetų su žmogišku veidu, kurie vis dar gana jautrūs savo bendruomenių poreikiams. Tie universitetai, kurie pasidavė „vadybinėms“ revoliucijoms, vietoj laisvų ir kritiškų bendruomenių kuria a la statutines organizacijas su savais feldfebeliais ir feldmaršalais ar naujaisiais komjaunuoliais aktyvistais (sic!). Deja, nieko nėra perdėta ar asmeniška. Taip yra.
Antroji šiuolaikinės akademinės bendruomenės dalis yra pažangūs studentai. Universitetams reikia motyvuotų ir kritiškai mąstančių studentų. Kritišką mąstymą, beje, pagal nutylėjimą, turi ugdyti ir patys universitetai, taigi, motyvacija yra svarbiau.
Kad šiandien į universitetus gali patekti beveik kiekvienas norintis, yra daugiau nei akivaizdu. Turime masinį aukštąjį. Ne mes vieni. Beje, į visus universitetus įstoti nėra lengva. Nebūtinai patenkama į norimą specialybę, tačiau universiteto diplomą įgyti nėra sudėtinga. Kiek yra motyvuotų studentų ir kokiu mastu jie motyvuoti? Tai jau kitas klausimas. Veikiausiai stiklinė yra pusiau pilna, o motyvuotų studentų yra nemažai. Jeigu studijų finansavimo sistema būtų kita, motyvuotų studentų būtų dar daugiau.
Stokholmo sindromas?
Maždaug pusė studentų negali užsiimti vien studijomis universitete, nes pirmiausia dėl mokesčių už mokslą jiems reikia studijuoti ir dirbti. Du užsiėmimus suderinti nėra paprasta, tačiau to reikia maždaug pusei universitetų studentų, kad jie galėtų pragyventi ir mokėti už studijas.
Išeitis – nemokamas aukštasis mokslas, kaip Estijoje ar Šiaurės Europoje, kur studentai taip pat gali dirbti. Tik jiems yra nustatyti darbo laiko apribojimai, kad studijoms liktų pakankamai laiko. Lietuvoje keisčiausia tai, kad už nemokamą aukštąjį mokslą beveik neagituoja net studentų organizacijos. Tai panašu į liberaliųjų studijų krepšelių Stokholmo sindromą, arba ką ministerija… ar politikai pasakys, tam ir pritarsime. Norėtųsi daugiau kritiško ir savarankiško mąstymo. Visur.
Dabar grįžkime prie klausimo – ar universitetų jungimai ką nors iš esmės pakeistų akademinėse bendruomenėse, ar „konsolidavimai“ ir „optimizavimai“ jas įgalintų, ar jos taptų motyvuotos ir konkurencingesnės, ar mūsų universitetai, kaip organizacijos, būtų patrauklesni Lietuvoje ir pasaulyje? Nereikia būti pranašu, kad atsakytum „ne“. Be įgalių akademinių bendruomenių, jokių proveržių ir kokybių studijose bei moksluose ar didesnio tarptautinio konkurencingumo neturėsime.
Trumpai dar apie vieną tariamą universitetų sujungimų „naudą“ ir mitą – apie galimai „sujungtųjų“ skrydį į tarptautinių reitingų aukštumas, tiesiog būtina pasakyti bent kelis sakinius. Dažnai šiame kontekste Lietuvoje yra rodoma į Suomijos Aalto universitetą, kuris įkurtas 2010 m., sujungus Helsinkio technologijos, Helsinkio meno ir dizaino universitetus bei Helsinkio ekonomikos mokyklą. Jis kartu su kitu Suomijos Oulu universitetu 2016–2017 m. Times aukštojo mokslo reitinge yra tarp 201–250 geriausių universitetų. Beje, Helsinkio universitetas yra 91-asis tame pačiame reitinge, t. y. aukščiau nei Aalto.
Įdomu kita. Helsinkio ekonomikos mokykla iki sujungimo su Aalto visada buvo verslo mokyklų 30-tuke, o tapusi naujo universiteto dalimi 2014–2016 m. smuktelėjo į 73 vietą pagal trejų metų vietų vidurkį. Kodėl taip atsitiko? Dėl organizacinės reformos visada atsiranda nežinomybė ir neapibrėžtumas, net jei ji labai gerai apgalvota ir tinkamai įgyvendinama. Taigi, trumpalaikėje perspektyvoje reformuojamos organizacijos dažnai pablogina savo veiklos rezultatus.
Sprendimų universitetams reikia ieškoti kitur ir kitokių. Vietoj jungimų reikia kito kelio – atsisukti į akademinę bendruomenę ir ją iš naujo įgalinti. Pirmiausia reikia jai sugrąžinti sprendimų galias ir demokratizuoti universitetų valdymą. Oksforde ir Kembridže universiteto vadovą – vicekanclerį – gali išrinkti akademinė bendruomenė. Kodėl negalima Lietuvoje taip rinkti rektorių?
Jei demokratija tinka visai visuomenei, kodėl ji turėtų netikti universitetams? Net naujoje Mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje universitetams priskiriami įtakingi prižiūrėtojai – jų tarybos. Tačiau tie išorės prižiūrėtojai su daug svarbių valdymo funkcijų dažnai yra „zuikiai be bilieto“ (angl. free riders) ir neretai atlieka tik dūmų uždangos vaidmenį aukščiausios universitetų administracijos sprendimams pateisinti. Tad „tarybų valdžia“ Lietuvos universitetuose yra nesėkmingas amerikietiškų patikėtinių valdybų (angl. board of trustees) kopijavimas. Be abejo, čia yra išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę, kad sistema neveikia. Jei tarybos būtų kaip socialinių partnerių atstovybės, viskas būtų logiška.
Universitetų jungimas nėra panacėja, tačiau yra kiti gana aiškūs ir būtini sprendimai
Kitas žingsnis, svarbus studentams, – sugrąžinti, pagal Šiaurės Europos šalių modelius, nemokamas bakalauro studijas. Taip reikia daryti vietoj idėjos vienodai apmokestinti visus studijuojančius, tačiau negąsdinant, kad dėl to bus sumažintas studentų skaičius. Jei Estija tam turi pinigų, tai nėra jokio pagrindo manyti, kad jų nerasime Lietuvoje.
Aišku, kad mums reikia nacionalinės mokslo ir studijų strategijos, mokslo ir mokslingumo vertinimo sistemos peržiūros, taip pat būtinas naujas universitetų ir bendrai aukštojo mokslo finansavimo modelis. Tik nereikia išradinėti dviračio kvadratiniais ratais, o verta pasinaudoti mums artimų šalių gerąja praktika.
Akivaizdu, kad universitetai ir valstybė gali ir turi bendromis pastangomis labai sumažinti dėstomų programų skaičių. Dalis jų yra pernelyg siauros ir net tinkamų dėstytojų neturi. Dar daugiau, universitetai turi vykdyti tas programas, kuriose yra stipriausi, pavyzdžiui, VGTU ir KTU – technikos ir inžinerinių mokslų srityje, VDU – socialiniuose moksluose, LSMU – medicinos ir taip toliau. Tas programas, kurioms jie yra silpni, būtina perkelti į stipresnius universitetus. Tokio universitetų kompetencijų žemėlapio perdėliojimo reikia, vietoj sujungimų. Jeigu sujungimai (nes ir jie kartais yra sprendimas) tarp universitetų vyks, tas turėtų būti daroma pirmiausia jungtinių programų pagrindu. Tačiau programos turi būti kuriamos ne kaip parodomosios akcijos, nauji miražai ar kad gautų papildomų pinigų, bet jungiantis iš esmės ir realiai.
Beje, minėtame Times aukštojo mokslo reitinge tarp geriausių Europos universitetų yra daug labai specializuotų. Inžinerinis Londono imperatoriškasis koledžas yra trečiasis Europoje ir aštuntasis pasaulyje, netoli rikiuojasi technologinis Ciuricho ETH, šalia yra geriausias socialinių mokslų universitetas – Londono ekonomikos ir politikos mokykla, po jos eina medicinos srities Karolinska institutas Švedijoje. Antai, Delfto technologijos universitetas didele dalimi dėl labai aiškios savo specializacijos nuo 2011 m. per kelerius metus iš 151 reitingo vietos pakilo iki 17 vietą šiais metais.
Taigi, ne bendruosius (angl. comprehensive) universitetus reikia steigti vietoj pakankamai specializuotų, o koncentruoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius ten, kur kiekvienas universitetas yra stipriausias. Bendrieji universitetai Lietuvos kontekste dažniausiai yra tik naujas figos lapelis pamėginti dar kartą parduoti jau būsimų studentų nesirenkamas programas… Autorius yra VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas ir Aukštojo mokslo tarybos narys.
Šaltinis: Alfa.lt, 2016-11-14.