(1941m. spalio 25 d. – 2017 m. birželio 9 d.)
Po vieną, be eilės ir nustatyto grafiko, į amžino poilsio slėnį, kas Vilniuje, kas Kaune, Klaipėdoje ar kitame Lietuvos miestelyje išeina Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarai. Šį kartą su giliu liūdesiu atsisveikinome ir į Antakalnio pušyno kalvą palydėjome jautrią moterį, tikrai neeilinę Lietuvos valstybės asmenybę – Kovo 11-osios Akto signatarę Romualdą Hofertienę.
Pradžioje tik iš „Sąjūdžio žinių“ žinojau ją kaip aktyvią Klaipėdos miesto sąjūdietę, o vėliau kaip kolegę Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatę. Kartu teko dirbti ir 1992-1996 m. Lietuvos Respublikos Seime. Ir vėliau mūsų nuoširdus bendravimas iki paskutinių savaičių nenutrūko. Ji niekados nepamiršdavo paskambinti, pasiteirauti apie sveikatą, pasveikinti ne tik valstybinių švenčių progomis, bet gimtadieniais, vardo dienomis, pasidalinti nuomone apie svarbiausius to laiko Lietuvos politinius įvykius.
Sunku būtų pervertinti jos visapusišką politinę ir visuomeninę veiklą. Šykščiuose oficialios biografijos sakiniuose atsispindi tik dalis to darbo, kurį ji dirbo, visiškai netausodama savęs. Juk jau 1990 m. rudenį jai teko pergyventi sunkų infarktą, tačiau ji grįžo į parlamentą. Dirbo ten, kur jautė, kad gali padaryti geriau. Dirbdama Piliečių teisų ir tautybių reikalų komisijoje dalyvavo parlamentinėse ryšių grupėse su kitomis šalimis. Kalbėti eidavo, tik gerai pasirengusi, apgalvojusi, ką tuo metu būtina pasakyti. Svarstant žemės ūkio reformos įstatymus nepabijodavo ateiti ir pasitarti su mumis – agrarininkais. Gal posėdžių stenogramose ir nedaug rasime jos pasisakymų, bet tuščiai, populistiškai kalbėti ji tikrai nemėgo.
Ne kartą tekdavo kartu vykti į tolimesnes Lietuvos vietoves, susitikti su gyventojais, kalbėti apie svarbiausius to meto įvykius, sunkumus. Būdama mokytoja, ji visados kalbėjo paprastai, bet aiškiai, su giliu patriotiškumo jausmu. Gal todėl kartais senojo raugo klausytojai pasakydavo ir vieną kitą piktesnę repliką, bet ji visados taktiškai paaiškindavo. Žinoma, dažnai pasiskųsdavo ir dėl piktesnių užpuolimų, grasinimų ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje. Kartu išlaikėme ne tik sovietų primestą ekonominę blokadą, kruvinąją Sausio 13-ąją, bet ir ne vieną nepagrįstą vadinamosios „kairiosios“ žiniasklaidos užsipuolimą. Džiaugiuosi, kad visą tai iškentėme ir atsilaikėme.
Paskutiniai pokalbiai darėsi vis sunkesni. Norėjosi daug kur vykti, dar daug ką padaryti, parašyti, bet sveikatos problemos, rodos, vienodai stabdė abu. Žinoma, savo eilės nė vienas nežinome. Todėl dabar tik atmintyje vis dar tebegirdžiu jos balsą, jaučiu nuoširdų rūpestį ir tikėjimą. Tikėjimą Dievo valia ir gailestingumu, tikėjimą Lietuva, tauta, žmonėmis.
Romualda, tu dirbai daug, labai daug. Visas jėgas, visą gyvenimą paskyrei Lietuvai, jos laisvei, jos žmonėms, ypač jaunajai kartai. Tad dabar tikrai, mieloji kolege signatare Romualda, linkiu tik amžino poilsio kūnui Antakalnio smiltelėse, o sielai – amžinos ramybės Dievo karalystėje.