Ignotas Domeika

2017 m. liepos 28 d. 15 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) vyks parodos „Pažvelk pro dar bevardį skaidrų mineralą – gal rūkuos matyti Vilnius?“ atidarymas.

Paroda skirta Vilniaus universiteto auklėtinio, filomato, 1830–1831 m. sukilimo dalyvio, pasaulinį pripažinimą pelniusio mokslininko, mineralogo, geologo, kalnų inžinieriaus, etnologo, rašytojo, ilgamečio Čilės universiteto rektoriaus, Čilės garbės piliečio Ignoto Domeikos 215-osioms gimimo metinėms paminėti. Atidarymo iškilmių metu bus pristatyta nauja knyga „Ignotas Domeika: geologas, mineralogas, kalnų inžinierius“. Jos sudarytojas ir mokslinis redaktorius – Algimantas Grigelis.

 

Parodoje pristatyti gausūs Ignoto Domeikos (1802–1889) mokslo darbai. Siekiama atskleisti jo laikotarpio istorinį paveldą Vilniuje ir LDK žemėse, jo atminimo įprasminimą ne tik Lietuvoje, bet ir Čilėje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Parodos idėjos autorius ir konsultantas – Lietuvos MA akademikas Algimantas Grigelis,

Ignotas Domeika kilęs iš Lietuvos bajorų Kontrimų, „Danguel“ herbo giminės. Jo tėvas – Nedzviadkos dvaro savininkas, buvo Naugarduko žemės taikos teisėjas. Jam mirus, vaiką globojo dėdė, valdęs Zapolės ir Žybartauščinos dvarus. Baigęs Ščiutino Pijorų ordino kolegiją, Ignotas atvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Domėjosi mineralogija, chemija, matematika, dalyvavo filomatų draugijos veikloje. 1822 m. tapo Vilniaus universiteto magistru, tačiau caro valdžiai ėmus persekioti filomatus, buvo persekiojamas ir įkalintas. Dalyvavo 1831 m. sukilime, kovėsi Chlapovskio daliniuose kartu su Dezideru Adomu Chlapovskiu, Emilija Pliateryte, Cezariu ir Vladislovu Pliateriais.

 

Po nepavykusio sukilimo I. Domeika buvo priverstas emigruoti. 1832 m. kartu su Adomu Mickevičiumi atvyko į Paryžių. Lankė paskaitas Sorbonos universitete, Botanikos sode, Aukštojoje kalnakasybos mokykloje. Studijavo geologiją, mineralogiją ir kalnakasybą, 1837 m. baigė Aukštąją kalnakasybos mokyklą ir tapo kalnų inžinieriumi. Taigi turėjo dviejų garsių mokyklų diplomus: Vilniaus universiteto plataus profilio gamtininko ir matematiko bei Paryžiaus kalnakasybos inžinieriaus.

Gavęs viliojantį pasiūlymą, 1838 m. išvyko dirbti į Čilę, kaip jis manė, tik šešeriems metams. Tačiau Čilėje pragyveno beveik visą likusį gyvenimą – 46-erius metus. Po keturių mėnesių kelionės laivu per Atlantą ir arkliais iš Argentinos per Andų kalnynus I. Domeika atvyko į La Sereną Čilėje. Netrukus surengė pirmąsias geologines ekspedicijas. Per tris mėnesius išmoko ispanų kalbą ir ėmė skaityti paskaitas, įrengė chemijos laboratoriją rūdų tyrimui.

 

1844 m. išleido rūdų prabavimo vadovėlį ispanų kalba, parašė vadovėlį „Elementos de mineralojia“. Jo straipsnius spausdino Čilės, Prancūzijos, Vokietijos periodiniai žurnalai. 1845 m. išleido knygą „Araucania y sus habitantes“ apie Čilės indėnus. I. Domeika tyrė ir meteoritus, rastus Atakamos dykumoje: analizavo jų sudėtį, nustatė kosminę kilmę, aprašė vietas, kurioje šie buvo rasti. Meteoritų gabalus jis nusiuntė į Europos mokslo centrus, tarp jų ir meteoritą, jo pavadintą Vaca Muerte (Pastipusi karvė), kuriame rasti kol kas seniausi Saulės sistemoje cirkonai. Paskelbė darbų, straipsnių ir monografijų apie gėlo vandens išteklius Santjago apylinkėse, Čilės mineralinį vandenį, salietros ir guano telkinius, anglies klodus, vulkanų išsiveržimus, kuriuos pats stebėjo. 1846 m. I. Domeika persikėlė į Santjagą ir jo priemiestyje nusipirko namą. 1850 m. vedė Enriketą Sotomajor Guzman ir savo gyvenimą susiejo su Čilės universitetu.

I. Domeika laikomas Pietų Amerikos mineralogijos pradininku. Jis rašė apie Čilės požeminio vandens, meteorologijos, vulkanologijos tyrimus, krašto geografiją, metalurgiją, meteoritus. Svarbiausi darbai: Čilės kalnakasybos pramonės moksliniai pagrindai, Čilės mokslo sistemos reforma, ilgametis rektoriaus darbas Čilės universitete Santjage. Rektoriumi I. Domeika buvo išrinktas net keturis kartus (1867–1883).

 

Rašė dienoraščius, atsiminimus, kelionių aprašymus, susirašinėjo su studijų draugu Adomu Mickevičiumi. Nenuilstama veikla Čilėje pelnė jam didžiojo švietėjo vardą. I. Domeikos publikacijų bibliografijoje nurodomi 1356 mokslo darbai, raštai ir dokumentai. Apie jį patį yra paskelbta 6960 publikacijų. Jo vardu pavadinti 136 įvairiausi objektai žemėje ir net kosmose, ir šis skaičius dar didėja.

Jubiliejiniais, 2002-aisiais, metais išėjo keturios didelės knygos apie Ignotą Domeiką ir jo plačiašakę asmenybę. Gyvenimo pabaigoje, sulaukęs 82-ejų, 1884 m. I. Domeika grįžo į tėvynę ir apsigyveno pas dukterį Aną – Anos ir Leono Domeikų Žybartauščinos dvarelyje prie Diatlovo, Gardino apskrityje. Lankėsi Vilniuje, Krokuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Egipte, Palestinoje. Tačiau baigti gyvenimą norėjo Čilėje, į kurią grįžo 1888 m. pabaigoje. Mirė 1889 m. sausio 23 d., palaidotas greta savo mylimos žmonos Santjago centrinėse kapinėse.

Ignotas Domeika buvo pavyzdingas žmogus: patriotas, žmogaus teisių gynėjas, keliautojas, tyrinėtojas, giliai tikintis, altruistas, todėl sulaukė tiek daug visuotinės pagarbos. Visas jo gyvenimas buvo nesavanaudiškas, labdaringas. Emigracijoje Paryžiuje ir ilgus metus Čilėje, kai turėjo geresnes pajamas, jis teikdavo nesavanaudišką, dažnai ir anoniminę pagalbą, stengėsi padėti Čilės jaunimui, vykstančiam į Prancūziją mokytis.

 

Likimas jam buvo maloningas – jo šlovė, bėgant metams, didėjo. Tačiau emigracijoje I. Domeika visada jautė Tėvynės ir artimųjų ilgesį. Jo negalėjo numalšinti nei graži Čilės gamta, nei vietinių žmonių draugiškumas, perteklius, ramus gyvenimas.

I. Domeika tapo savojo laikotarpio metraštininku: aprašė to krašto žmones, geografiją, gamtą, žmonių poelgius, papročius, vietinių tautelių, su kuriomis teko susidurti, išskirtinius bruožus. Daugiausia dėmesio skyrė Lotynų Amerikos indėnams, Čilėje – mapučiams (araukanams). Fiziškai ir dvasiškai ištvermingas bei drąsus I. Domeika lengvai įveikdavo ilgas ir varginančias keliones. Jautėsi užburtas vietinės gamtos grožio: paliko nuostabius gamtovaizdžių, žemės, dangaus, debesų, gėlių ir gyvūnų aprašymus.

 

Už gyvenimo nuopelnus Čilė jam suteikė garbės piliečio vardą. 2002 m. Čilėje įkurta „Ignoto Domeikos Ancutos kultūrinė draugija“. 2002 metus UNESCO paskelbė Ignoto Domeikos metais. Siekiant skatinti I. Domeikos paveldo tyrimus, 2002 m. Vilniuje įkurta „Lietuvos Ignoto Domeikos draugija“. Pagerbiant Igno Domeikos atminimą, jo vardu pavadinta per 75 objektus žemėje ir kosmose. Tarp jų: Domeikos kalnagūbris Anduose, Domeyko miestelis, Puerto de Domeyko uostas, Domeikos kalnas, salietros kasykla Atakamos dykumoje, Lenkijos prekybinis laivas. Jo vardu pavadintos gatvės Santjago, La Serena ir Valdivia miestuose, o jo namai Santjage – Casa Ignacio Domeyko. Taip pat jo vardu pavadintas vario rūdos mineralas – domeikitas, dvi fosilijos – Nautilus domeykus ir Amonitus domeykanus, lapių atmaina – Canis domeykanus, našlaičių rūšis Viola domeykoana Gay, asteroidas Nr. 2784.

 

Ignotas Domeika buvo pasaulio pilietis, nutiesęs tiltą tarp Čilės ir Europos. Jo asmenybė vienodai jungia Lietuvą, Prancūziją, Čilę, Baltarusiją, Lenkiją. Jį galima laikyti tų šalių brangiu piliečiu. Tai buvo vienas didžiųjų mūsų krašto žmonių, kuriuos davė Lietuvai XIX a. (Remtasi straipsnio pradžioje minėta Algimanto Grigelio knyga)