Lankydami artimųjų kapus, mintimis ir jausmais bendraudami su išėjusiais Anapus, suvokiame, kad čia būtinas visiškas atvirumas. Jokios demagogijos, jokio apsimetimo. Reikia ne puošnių puokščių, ne kuo ilgiau degančių žvakių gausos, o tikro gyvo nuoširdumo, atėjus pabūti su tais, kurie liko širdyje. Maldos ir sąžinės ataskaitos apie tai, kas dabar esi ir ką norėjai pasiekti – juk būtent apie tai kalbėtum, jei būtų lemta susitikti.
Vis daugėja aklinai uždengtų kapų. Jų nepadengs piktžolės, o vėjas nuo slidžių akmens plokščių nupūs nukritusius lapus, lietus nuplaus dulkes. Gal ateisi čia tik kartą per metus, artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms, nes tavo laikinieji namai – kažkur svetimoje pasvietėje, „globalioje Lietuvoje“, kaip su šalta ironija konstatuotų kokios nors valdžios institucijos, atsakingos už strateginių problemų sprendimą, atstovas. „Patogu“, – sumurmės mieguista sąžinė. Nereikės raudonuoti prieš buvusį kaimyną, jei kartais toje amžinojo poilsio vietoje susitiktum.
Bet gal vadinamajam moderniam piliečiui jau ir pati kapų sąvoka – tik kažkokia atgyvena? O ir kam jų dar reikia? Juk artėjant Vėlinėms tarsi iš kažkur pasipila vos ne „giliai moksliški“ išvedžiojimai apie to senoviško laidojimo žalą aplinkai, dirvožemio ir gruntinių vandenų taršą ir pan. Sudeginti, o pelenus išbarstyti! Gal kažkokioje, lyg net paties velionio pasirinktoje vietoje, o gal – bet kur. Tada jokio lankymo, jokių žvakelių, jokios maldos. Jokių kapo priežiūros išlaidų. Ir jokios sąžinės ataskaitos. Jokių ryšių su gimtine – tėviške, jokių šaknų… Kuo paprasčiau ir patogiau, greičiau ir pigiau: „Čia ir dabar.“
Pagaliau, o ir kam tos Vėlinės? „Nekenčiu Dievo! Netikiu, kad jis yra. O kunigai tik aukas renka. Pinigų nori…“ – kalbėjo studentė, aptardama asmenybės strategijos temą. Įnirtingai puolė aiškinti, kad jaunimui daug svarbiau „helovinas“: „Va, čia tai kaifas, su grupiokais kelias lentas į fakulteto koridorių atvilkom, padarėm karstą, kaliausę paguldėm, juodą suknelę užvilkom. Viena dėstytoja įėjusi kad sukliko, vos nenualpo. Ot prisižvengėm…“ Kai makabriškų pokštų mėgėjai buvo paaiškinta, kad dėstytoja buvo ką tik palaidojusi savo mamą, ši tik dėbtelėjo bejausmėmis akimis ir sumurmėjo: „O iš kur mes galėjom žinoti? Nu, ir kas čia tokio? Visi kada nors mirsim.“ Ir nupėdino neatsigręždama. Kokia etninė tos naujosios „mados“ kilmė ir prasmė, ar bent vienas iš šimto jos sekėjų pasidomėjo?
Jeigu taip būtų galvoję 1987–1989 m. mitingų Katedros aikštėje, Vingio parke ir kitose Lietuvos gyventojų susibūrimo vietose surengtų laisvės mitingų, Baltijos kelio, „Europos kelio“ ir kitų to meto renginių dalyviai? Ar jie apskritai būtų susirinkę? Ar būtų nusitęsusi ta šešių šimtų kilometrų ilgio gyvoji grandinė nuo Vilniaus katedros iki Talino senojo bokšto? Ar būtų stovėję prie Televizijos bokšto tą kraupią Sausio naktį?
Ar daug tų, kurie šiandien sėdi mūsų universitetų auditorijose, žino, kas prasidėjo prieš trisdešimt metų ir kaip Lietuva grįžo į pasaulio žemėlapį? Kokių pastangų reikėjo, kad pusė amžiaus skleista okupacinė demagogija neužslopintų tautos laisvės siekio? Mūsų pastarųjų metų tyrimai rodo grėsmingą situaciją – apie tai išsamiai žinančių sparčiai mažėja. Daugelis dabartinių studentų labai prastai orientuojasi, kas buvo Lietuvos laisvės lyga ir Sąjūdis, kaip eilinių žmonių rankose atsirado trispalvės, kaip grįžo politiniai kaliniai, kaip iš tolimojo Sibiro pakraščių buvo parvežti ir gimtinėje perlaidoti tremtyse nukankintų artimųjų palaikai.
Paaiškėjo, kad mūsų tiriamieji, gimę po Kovo 11-osios, net neįsivaizduoja, kokia nuotaika viešpatavo ne tik pirmajame Sąjūdžio suvažiavime, bet ir kiekviename bent kiek didesniame susibūrime, kokios diskusijos vyko daugelyje šeimų, ką tų dienų liudininkams reiškė ant jų kuklių automobilių užklijuoti užrašai „Tik nereikia mūsų gąsdinti.“ Daug dabartinių studentų nesugeba įvardinti nė dešimties Kovo 11-osios Akto signatarų ir pirmosios Vyriausybės ministrų, negali paaiškinti, kaip pradėjo formuotis politinių partijų sistema, kaip stropiai svetimiesiems dešimtmečiais tarnavę visokio plauko viršininkėliai keitė viešai deklaruojamas pažiūras, virsdami uoliais katalikais, o dar dažniau – „rinkos ekonomikos“ šalininkais. Daugybė tų, kurie netrukus gaus bakalaurų ir net magistrų diplomus, neįsivaizduoja, kaip atsirado pirmieji necenzūruojami laikraščiai, kaip Lietuvos gyventojus pasiekdavo išsami informacija, kai Radijo ir televizijos pastatuose šeimininkavo apgailėtina saujelė išdavikų – „kaspervizijos“ laidų rengėjų, o aplink Televizijos bokštą net karštą vasaros dieną slampinėjo iš tolimų sovietinės imperijos pakraščių atvežti ir neperšaunamomis liemenėmis apmaukšlinti kareiviai, nė puse ausies negirdėję, kaip vos prieš pusmetį čia tankų vikšrais buvo traiškomi beginkliai žmonės.
Labai padrikos, su konkrečiais įvaizdžiais nesusietos būsimųjų absolventų žinios ir apie 1918-ųjų Vasario 16-osios Akto paskelbimo aplinkybes, ypač pirmųjų valstybės institucijų kūrimąsi, kovas trijuose frontuose, valstybės sienų nustatymą ir tarptautinį jų pripažinimą, žemės reformą, savosios pramonės užuomazgas, masinę mokyklų statybą, aukštųjų mokyklų steigimą. Jiems sunku patikėti, kad to meto Lietuvoje – Pirmojoje Respublikoje – buvo gaminami savi lėktuvai, o jais skridę lakūnai su didžiule pagarba buvo sutikti Europos valstybių sostinėse. Jeigu apie Dariaus ir Girėno skrydį visi bent kažką girdėjo, tai apie jų testamentą – kreipimąsi į Lietuvos jaunimą – negalėjo nieko pasakyti. Nežinomas to meto mokslininkų, inžinierių, menininkų, diplomatų gyvenimas, jų idėjos ir darbai, aplinka, kurioje jie kūrė naująją Lietuvą. Menkas įsivaizdavimas, kaip buvo atplėšta Klaipėda, kas vyko Lietuvoje nuo 1940-ųjų iki 1941-ųjų birželio, kaip tautai reikėjo išgyventi hitlerinę okupaciją ir kaip po nacių avantiūros žlugimo ilgam buvo užgniaužti savos valstybės atkūrimo siekiai.
Kaip atsitiko, kad didelė dabartinio jaunimo dalis – nupilietinta ir net nutautinta, nebetikinti savos valstybės ateitimi? Kodėl jie nemato savo veiklos perspektyvų Tauragės ir Telšių, Šilalės ir Skuodo apylinkėse? Kodėl dabartiniai valdantieji, atėję su regionų darnios plėtros idėjomis, elgiasi priešingai, nei žadėjo: ne kurdami, o naikindami darbo vietas atokesnėse vietovėse, ne mažindami, o didindami nelygybę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę atskirtį?
Valstybė negali būti valdoma be ilgalaikės realios strategijos, be aiškių prioritetų, atliepiančių tautos gyvybinius poreikius. Iš sumaniai tvarkomos valstybės žmonės tūkstančiais nebėga. Gerai tvarkoma valstybė neuždarinėja savo mokyklų ir kultūros centrų, neblogina gyventojų galimybių gauti būtinas sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugas. Ji turi efektyvius svertus, kuriais gali valdyti kainų ir atlyginimų pokyčius. Sumaniai tvarkomoje valstybėje neuždarinėjami universitetai, demagogiškai postringaujant, kad taip neva „konsoliduojamas“ mokslo potencialas. Orią poziciją pasaulyje puoselėjančios valstybės vadovai niekada nesitaiksto su bet kieno bandymais kėsintis į valstybinės kalbos raidyną ir nesileidžia į absurdiškas diskusijas, kokia kalba turi būti rašomi jos piliečių vardai ir pavardės pasuose ir kituose tapatybės dokumentuose. Tokia valstybė niekada neatiminėja gimimu įgytos pilietybės iš laikinai išvykusių ir daro viską, kad jų ryšiai su gimtine nenutrūktų.
Bet štai pavyzdys, kurio kitaip, nei absurdišku, nepavadinsi. Ruošdamiesi valstybės atkūrimo šimtmečiui, turime sutvarkyti svarbiausią sostinės aikštę. Privalome įamžinti svarbią valstybės istorijos sukaktį ir ateities kartoms. Ne iš valdžios kabinetų iškilo Vyčio įvaizdis. Kovų už tautos laisvę simbolį – valstybės herbą talentingas menininkas įkūnijo skulptūroje. Žmonės renka lėšas ne tik Lietuvoje, renka ir išeivijos bendruomenės. Seimas dauguma šį projektą patvirtino. Liko tik įgyvendinti patriotinę iniciatyvą. Tai kam atstovauja tie, kurie šią idėją niekina ir atmeta?
Prof. dr. Jonas Jasaitis