Susidaro įspūdis, kad gyvename iškreiptų veidrodžių karalystės, o tiksliau – vertybinės erozijos, neaiškumo ir neapibrėžtumo laikais. Piliečiai sutrikę, nesusigaudo ar nepasirengę susivokti, kada juos pasiekia tiesa, o kada deklaruojamoji „tiesa“ tėra informacinio karo vaisius, skleidžiamas, tarkim, šių dienų Lietuvos istorinės tiesos falsifikuotojos, mūsų dienų barakudos, lūpomis ir rašytiniais tekstais.
Viena, kai tokios barakudos, po 1990-ųjų išvykusios iš Lietuvos į Ameriką, ten apgaudinėdavo turtingus lietuvius pensininkus, žadėdavusios jiems savo begalinę tautinę meilę, ir visai kas kita, kai prisidengus sovietinių tardytojų, kankintojų užrašais ar net istoriko vardu, mėginama revizuoti mūsų istoriją. Bet kalbame šiandien ne apie tai.
Kalbame apie kažkodėl nutylimą, dozuojamą arba apeinamą Valstybės nacionalinio saugumo strategiją, apie veiklą, kurios apraiškos kažkodėl tiesiogiai nebūna įvardijamos nacionalinio saugumo griovimu. Priminsiu, kad 2017 m. sausį LR Seimo nariai (106 balsavo „už“, o tik vienas susilaikė) patvirtino Nacionalinio saugumo strategiją, tiksliau, jos naująją, patobulintą ir papildytą redakciją (Nr. XIII-202), kurioje kalbama ne tik apie kibernetines grėsmes, nesaugios branduolinės energetikos plėtojimą greta Lietuvos sienų, apie korupciją, bet ir apie „vertybių krizę“.
V strategijos skyriuje aptarti Nacionalinio saugumo politikos prioritetai ir uždaviniai, tarp kurių išvardyti ne tik nacionalinių gynybos pajėgumų ir kariuomenės kovinės galios stiprinimas, NATO kolektyvinės gynybos stiprinimas, dvišalių santykių su JAV, Lenkija, Baltijos šalimis stiprinimas, informacinio saugumo užtikrinimas. Strategijoje ypač svarbus ir 18.14 straipsnis, kuriame kalbama apie visuomenės pasirengimo valstybės gynybai, pilietinės visuomenės, šalies kultūrinio ir tautinio tapatumo stiprinimui keliamus uždavinius. Šio straipsnio 3 dalyje konkretizuojama: „stiprins gyventojų patriotiškumą, pilietinį ir politinį aktyvumą, jų bendruomeniškumą, puoselės istorinę atmintį“. O 18.14.6. skelbia: „saugos ir puoselės lietuvių kalbą, rūpinsis lietuvių ir kitų tradicinių Lietuvos Respublikos etninių grupių etninio tapatumo, materialiojo ir nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimu“. Ar tai girdi ir šia strategija vadovaujasi tie, kuriems tiesiogiai reikėtų tai daryti?
Skamba pavojaus signalai
Pavojingų Lietuvos valstybei, jos nacionaliniam saugumui reiškinių pastaruoju metu apstu. Ir tos atakų bangos ateina ne tik iš svetur. Liūdniausia, kad jas sukuriame ir paleidžiame apyvarton patys savo rankomis (o gal tai diriguoja kažkas kitas?), savo veiksmais, savo nurodymais, sklindančiais iš ministerijų, tarybų ir pan. Viena iš paskutiniųjų į šalies akademines bendruomenes atskriejo iš, regis, solidžios institucijos – Lietuvos mokslo tarybos (LMT). To rašto nurodymo pavadinimas lyg ir nekaltas, darbinis – „Dėl mokslo darbuotojų kvalifikacinių pareiginių reikalavimo projekto“. Raštas paskelbtas ir LMT tinklalapyje. Jame rašoma, kad „Lietuvos mokslo taryba atnaujino Valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų minimalių kvalifikacinių pareiginių reikalavimų aprašo keitimo projektą. Siūlymus dėl atnaujinto Aprašo keitimo projekto buvo galima teikti iki lapkričio 5 d. Atnaujintas Valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų minimalių kvalifikacinių pareiginių reikalavimų aprašas visa apimtimi įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.“
Lyg ir nieko grėsmingo? Tai kodėl, pasklidus tiems LMT nurodymams, akademinėse bendruomenėse suskambo pavojaus varpai? Akademinės bendruomenės tiesiogiai kreipiasi į Seimo narius, norėdamos sustabdyti šį procesą. Ypač sunerimę lituanistai kalbininkai, literatūrologai, socialinių mokslų atstovai. Neanalizuosiu visų pastabų turinio, tik pasakysiu svarbiausią mintį, kad šiuo projektu visai nuvertinamas, iš esmės išstumiamas ir naikinamas pagrindinis lituanistikos ir apskritai vakarietiškos humanitarikos žanras – autorinė knyga (monografija, studija ir kt.). Taigi pagal Aprašą prioritetas teikiamas mokslo straipsniams ir kolektyviniams darbams (knygų skyriams).
Šis Aprašas galbūt tinkamas techninių, tiksliųjų mokslų atstovams, kurie Nobelio premijos gali tikėtis ir atradę naują vieną formulę, bet humanitarinių ir socialinių mokslų srityse nusistovėjusi visai kita praktika. Mokslo straipsniai – gerai, jie pabrėžia mokslo raidos, problematikos, naujų idėjų ir pažangos kryptis, bet ar įsivaizduotume humanitarinių, socialinių mokslų Lietuvoje pažangą be V. Kubiliaus, V. Daujotytės-Pakerienės, V. Kavolio, V. Kelertienės, A. Girdenio, G. Subačiaus, Z. Zinkevičiaus, K. Župerkos, B. Bitino, K. Kardelio, A. Piličiausko, V. Matonio monografijų? Tiesa, jos neeliminuotos, bet prilygintos straipsnio kalibro grupei.
Kitas LMT nurodymas reikalavimas – privalomai ir gausiai publikuoti mokslo darbus užsienio tarptautiniuose mokslo leidiniuose – reiškia, kad lituanistikos mokslo svorio centras perkeliamas į užsienį. Tai primena XIX a., kai lituanistika gyvavo Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir tik po 1918 m. persikėlė į Lietuvą, Kauną.
Man tai primena ir laikus po 1990-ųjų, kai nuosekliai mokslo darbuotojams atestacijų metu, siekiant docento ar profesoriaus pedagoginio vardo, būdavo įskaitomi tik užsienyje publikuoti darbai ir dalyvavimas tarptautinėse konferencijose užsienyje. Šiandien jau juokingai skamba kuriozinių situacijų iš nesenų laikų priminimas, kai humanitarai iš Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų, Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, vykdami į konferencijas netolimajame užsienyje (kad būtų pigiau) – Liepojoje, Daugpilyje ar Rezeknėje, susitikdavo išgerti kavos Rokiškyje ar Klaipėdoje, o nuvykę į konferencijas, jose sudarydavo dalyvių daugumą. Tokia buvo nuostata: publikacijos, konferencijos užsienyje. Nekirsi sienos – atestacijai neįskaitys tavo publikacijos.
Jokiu būdu nesu prieš mokslo tarptautiškumą. Jis būtinas ir reikalingas, bet esu įsitikinęs, kad lituanistikos, baltistikos žymiausi, vertingiausi tyrimai buvo, yra ir bus vykdomi Lietuvoje. Užsienyje esantys lituanistikos ir baltistikos centrai (Australijoje, Lenkijoje, Rusijoje, JAV, Švedijoje, Vokietijoje ir kt.), kuriuose dabar dirba per 100 kvalifikuotų specialistų, o 600 studentų studijuoja lietuvių kalbą, kultūrą, gali būti tik papildomi. Akivaizdu, kad būtina mūsų mokslininkams dalyvauti prestižinėse baltistikos konferencijose, tradicinėje konferencijoje „Baltic Studies“, vykstančioje įvairiuose pasaulio kampeliuose, ar panašaus kalibro mokslo forumuose Rygoje, Krokuvoje, Stokholme, Poznanėje, bet nereikia krypti į kraštutinumus.
Ar Lietuvos valstybei nebereikia lituanistikos, lituanistikos plačiąja prasme? Priminsiu, kad „lituanistika – tai humanitarinių, socialinių mokslų tyrimai, kurių objektas – Lietuvos valstybės, visuomenės, kultūros, lietuvių tautos, kalbos raida ir dabartis“. Būtent tai, apie ką rašoma ir minėtoje Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo strategijoje.
Kas atsitiks, jei LMT primes savo Aprašą? Patvirtinus jį, Lietuvos tarptautiniai ir nacionaliniai leidiniai praras vertę, o tai sustabdys Lietuvos mokslo raidą, pažangą ir rezultatų sklaidą. Nebereikės ir sąvokos „Lietuvos nacionalinis mokslo leidinys“, o tarptautinė duomenų bazė „Lituanistika“ nebebus papildoma naujais nacionaliniais įrašais.
Mano galva, pasaulinės mokslo publikacijų duomenų bazės yra pernelyg sureikšminamos. Lietuvos humanitarų darbai – nekalbant apie lituanistikos mokslo darbus – beveik neturi galimybių konkuruoti su užsienio šalių mokslininkais dėl specifinio tyrimo objekto. Kai jie bus priversti daryti tai bet kokia kaina, nukentės Lietuvos valstybė, jos mokslinė pažanga, mokslo kalba, akademinė bendruomenė, kurios atsinaujinimas susidurs su didelėmis problemomis.
Beje, LMT teikiamas Aprašas prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam lituanistikos prioritetui: „Valstybė teikia lituanistikos tyrimams ir studijoms, sprendžiantiems esminius tautos tapatybės išsaugojimo, stiprinimo Lietuvoje ir užsienyje ir jos raidos uždavinius, prioritetą. Mokslo ir studijų institucijos, kiek jos dalyvauja įgyvendinant šį prioritetą, laikomos vykdančiomis ypatingos nacionalinės svarbos veiklą.“ LMT teikiamas Aprašas kaip tik nemato nacionalinės svarbos. Kur ji dingo? Kodėl? Kam tai jau nebeaktualu?
Tai ir pasaulio lietuvių reikalas
Neabejojame, kad negalima užsidaryti savo siaurame narvelyje, kad mokslas privalo būti tarptautinis, bet būtina atsižvelgti ir į nacionalinius interesus, nacionalinę specifiką. Tikėkimės, kad ir LMT susivoks, kad turi skirtis fizinių, žemės ūkio, biomedicinos ir technologijų mokslo sričių mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikaciniai reikalavimai. Apie tai tarėsi LRS ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos nariai prieš savaitę vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis, neseniai karjerą užsienyje iškeitęs į darbą tėvynėje, Vilniaus universitete, dr. Linas Tarasonis, šių eilučių autorius ir kiti diskusijos dalyviai.
LRS ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija priėmė rezoliuciją „Dėl Pasaulio lietuvių įnašo, plėtojant aukštąjį mokslą“, kuria kviečia aktyviai bendradarbiauti su pasaulio lietuviais, dirbančiais užsienyje, užtikrinti Lietuvos mokslo tarybos tarptautiškumą. Tam, Komisijos nuomone, reikia numatyti pasaulio lietuvių atstovavimą LMT tarybos valdyboje, ypač Humanitarinių ir socialinių mokslų bei Gamtos mokslų komitetuose. Rezoliucijoje LMT kviečiama atsižvelgti į humanitarinių ir socialinių mokslų skirtingų sričių nevienalytiškumą ir savitą susiformavusią mokslo darbų ir jų publikavimo formų vertinimo hierarchiją bei specifiką, palikti erdvės daugiavariantiškumui, nustatant tyrėjų ir dėstytojų kvalifikacinius reikalavimus, vertinant jų veiklos rezultatus ir rengiant mokslo doktorantūros nuostatus, taip einant pasitikėjimo akademinėmis bendruomenėmis keliu.
Gal šį LRS ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos, kurios 10 atstovų išrinko 45 pasaulio lietuvių bendruomenės, balsą šįkart išgirs Lietuvos mokslo taryba? Išgirs ir paneigs mitą, kad savo kieme pranašu nebūsi. Tai liudija nesena ir visam Lietuvos mokslui gėdą daranti plagiato istorija. KTU rektorius iš savo posto buvo priverstas pasitraukti tik tada, kai ją aktualizavo užsienio lietuvis – VDU rektorius emeritas, garbės daktaras prof. A. Avižienis, nors apie tai visą pusmetį skelbė kaunietis profesorius Gediminas Merkys ir kiti Lietuvos mokslininkai. Išgirsti privalu, nes tai ir Lietuvos nacionalinio saugumo, kurio segmentai – „ne tik kietosios galios“, bet ir vertybiniai, „minkštieji paketai“, klausimas. Privalo būti koreliacija tarp įstatymų, strategijų, ministerijų sprendimų, optimizacijų, reorganizacijų ir to, kokios žinios ateina iš šiandieninės praktikos lauko. Dabar tarsi riedama skirtingais bėgiais – priiminėjame įstatymus, strategijas, o paraleliai girdime kalbas ir veiksmus, kad naikinama („reorganizuojama“) Lietuvių literatūros katedra senajame Vilniaus universitete, nepriimami norintys studijuoti etnologiją, žlugdoma šios srities magistrantūra, valstybinis finansavimas skiriamas tik 30-čiai vieno universiteto studentų, o Kultūros taryba mažiausiai iš visų teikiamų projektų finansuoja etninės kultūros lauko, kuris yra tautos gyvastis, projektus ir pan.
Jei ir toliau viena deklaruosime, o kita darysime, netenka prasmės priimti parengtą Lituanistikos įstatymą, nebūtina laikytis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo ir galima nesivadovauti Lietuvos nacionalinio saugumo strategija. Tačiau tai nėra Lietuvos valstybės ir visuomenės kelias, nes jį nusibrėžėme patys, kai prieš 25 metus priėmėme Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ja ir vadovaukimės, kad visada galėtume pasakyti: „Sveika, lituanistika!“
Dr. Stasys Tumėnas
Autorius yra Lietuvos Respublikos Seimo LVŽS frakcijos narys, Kultūros komiteto narys