Lietuvos mokslininkų sąjunga gavo laišką. Kadangi jo turinys – labai aktualus, nes su šia problema susiduriame ne pirmą kartą, skelbiame jį „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams. Autoriaus pavardės ir institucijos neminime tik todėl, kad apsaugotume nuo tų, kurie šią problemą sukūrė.
„Kadangi Mokslininkų sąjunga buvo įkurta ir profesinėms teisėms ginti, tad norėčiau paklausti kolegų, kas aktualu ne vienam mokslininkui. Mokslininkų, dirbančių universitetuose ir kitose mokslo įstaigose, tarnybinė pareiga yra parengti ir išspausdinti nurodytą kiekį straipsnių prestižiniuose žurnaluose, pavyzdžiui, su IMPACT faktoriumi. Dalį iš jų net negalima atiduoti savo nacionaliniams žurnalams, nors algą moka Lietuva.
Problema ta, kad kai kurių sričių užsienio žurnalai prašo už spausdinimą gana didelio mokesčio, pavyzdžiui, apie 1000 eurų. Matyt, žino, kad toje srityje nemokamų konkurentų nėra. Mokslininkas savo pareigoms vykdyti specialių pinigų neturi ir negali turėti. Vadinasi, jo pareigų vykdymo išlaidas turi dengti darbovietė, kuri tas pareigas „uždeda“. Tačiau kartais darbovietės atsisako mokėti už parengtų straipsnių spausdinimą (neturi pinigų, vaizduoja neturinčios, tiesiog nori žlugdyti – visaip gali pasitaikyti).
Mano KLAUSIMAS: Kaip gali apsiginti mokslininkas prieš darbdavį, jei pastarasis jį kaltina (pavyzdžiui, neatestuoja, nepratęsia sutarties ar pan.) dėl nepakankamų publikacijų, nors darbuotojas turi įrodymų, jog pats darbdavys nusišalino nuo publikavimo finansavimo arba darbdavys pasižymėjo kitokiu neveikimu?“
„Mokslo Lietuva“ prašo skaitytojų rašyti apie šią problemą, pasidalinti savo asmenine patirtimi, siūlyti sprendimus.