Šių metų spaliui pradėjus aštuonioliktą dieną, rudens variu besidengiant beržams, tyliu spalio taku eidama 92-uosius metus, palikdama mums negęstančią gerumo ir vilties šviesą, Amžinybėn iškeliavo ilgametė Vilniaus pedagoginio instituto (Lietuvos edukologijos universiteto) prorektorė Valerija Aurylienė (Tamoševičiūtė).
atmintyje
Netektis peržengė slenkstį Vilniaus Antakalnio klinikoje, kurioje Močiutę globojo ir gydė jos vyriausioji vaikaitė gydytoja Asta.
Valerija Tamoševičiūtė gimė, augo ir į mokslo vieškelį pasuko Rokiškio krašte, kur miškuose auga didžiausios Lietuvoje pušys, o vaikus moko, kaip sakydavo akad. Paulius Slavėnas, pedagogai iš Olimpo. Baigusi pradžios mokyklą gimtajame Kriaunėnų kaime, Valerija toliau mokėsi Noreikiuose, o po šešių klasių – Rokiškio mergaičių gimnazijoje, vėliau pervardintoje antrąja vidurine mokykla. 1947 m. ją baigusi Valerija išvyko studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros į Vilniaus universitetą.
Tačiau pasikeitus tėvų šeimos galimybėms, po dvejų metų ji sugrįžo į gimtąjį rajoną ir pradėjo mokytojauti Rokiškio pirmojoje vidurinėje mokykloje, kartu tęsdama lituanistikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Jaunoji pedagogė, pelniusi aukštą profesinę reputaciją, po metų buvo paskirta šios mokyklos direktore. Netrukus tikrinti jos vadovaujamos mokyklos atvyko Švietimo ministerijos komisija, kurioje buvo ir inspektorius Vincas Auryla. 1952 m. Rokiškyje dzūkas Vincas ir aukštaitė Valerija sumainė aukso žiedus.
Baigusi studijas, nuo 1954 m. rudens ji pradėjo darbą instituto lietuvių kalbos katedros asistente. Tais pačiais metais išrinkta į VPI Tarybą. 1962 m. lapkričio 22 d. buvo paskirta VPI neakivaizdinio mokymo reikalų prorektore ir šias pareigas ėjo net 25 metus. Vėliau V. Aurylienė dirbo instituto Pedagogikos katedroje vyr. dėstytoja, docente. Į užtarnautą poilsį išleista 1994 m. rugpjūčio 24 d.
Pasižymėjusi švelniu būdu, pačiomis aukščiausiomis darnaus bendravimo su žmonėmis savybėmis ir išskirtiniais empatiškumo gebėjimais, prorektorė visur buvo sutinkama kaip puiki švietimo organizatorė, suderinanti tarnybinę atsakomybę su tiesiog motiniška studentų globa. Dirbdama pedagoginiame institute (vėliau – universitete) atsakingą administracinį darbą, V. Aurylienė taip pat sėkmingai vadovavo studentų pedagoginei praktikai, skaitė pedagogikos istorijos paskaitas, palaikė ryšius su mokytojais, skaitė pranešimus metodinėse dėstytojų ir mokytojų konferencijose, dalyvavo įvairiuose mokslo renginiuose.
Pati giliausia mūsų užuojauta velionės artimiesiems ir šeimos nariams: marčiai Daivai, anūkams Astai, Laimonui, Linai. Buvę kolegos prisimins Valeriją, kaip labai jautrią, pareigingą ir atsakingai į savo darbą žiūrinčią asmenybę. Jos gerumas buvo didelė dovana visiems, su ja bendravusiems. Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugijos bendruomenė