Įdomiai, švelniai kalbant, šiemet viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie kandidatus į Lietuvos Respublikos prezidentus. Pagrindinės televizijos stotys dažniausiai, lyg susitarusios (o gal ir tikrai susitarusios, net kai kam primygtinai patarus „susitarti“) rodo tris iš devynių: ilgametį komercinio banko darbuotoją dr. Gitaną Nausėdą, Seimo narę, buvusią finansų ministrę Ingridą Šimonytę ir dabartinį Premjerą Saulių Skvernelį. Pastoviai pabrėžiama, kad tai – pagrindiniai pretendentai. Kitų dalyvaujančių net pavardes vengiama ištarti. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina politologų (nors kai kuriuos pagal jų kompetenciją vargu ar galima taip tituluoti) ir viešosios nuomonės tyrimų agentūrų vadovų, abejoti neleidžiančiu solidžiu tonu, lyg ir labai argumentuotai dėstomi apklausų komentarai: „Na, jau dėl trijų pirmųjų mūsų prognozės visada pasitvirtina…“
Žinoma, apklausų rengėjai šiuo metu „nebeprisimena“, kad sociologinės prognozės ne kartą ryškiai skyrėsi nuo tikrųjų rezultatų. Ir ne tik spėliojant apie Prezidento rinkimus. Niekas iš jų nenori pripažinti, kad tuos rezultatus labai lemia apklausų užsakovų suformuluoti rėmai. Pavyzdžiui, ką įrašyti apklausos lape pirmuoju–trečiuoju, o ką – devintuoju. Peržvelgus populiariausių politikų sąrašus, jų reitingai kažkaip stebėtinai dažnai sutapdavo su konkrečios politinės konjunktūros pokyčiais, tikrais ar tariamais skandalais, o jų atpasakojimus lyg apsidraudžiant pagardindavo tokios pastabos, kaip „galimai nusikalstama“, „įtariama“ ir pan. Pastaruoju metu vis dažniau pasirodo tokia formuluotė, kaip „specialaus liudytojo statusas“. Laimei, tarp šių metų prezidentinės kampanijos dalyvių tokių nėra, bet „įtarimų“ etiketės kai kam jau kabinamos.
Kandidatų galimybes labiausiai lemia jų žinomumas ir visuomenėje suformuotas asmenybės įvaizdis, tačiau, stebint viešosios erdvės diskusijas, tenka gerokai suabejoti, ar rinkėjai yra išsamiai susipažinę su tokiais veiksniais, kaip išsimokslinimas, darbo ir visuomeninė patirtis, politinės pažiūros ir valstybės Prezidento pagrindinės funkcijos bei galimas jo veiklos laukas. Ar pageidaujamas Prezidentas vis dar suvokiamas kaip gerasis caras, iš kažkokio bedugnio maišo traukiantis gerovės dovanas piliečiams, ar kaip populiariausias tautos vedlys, kviečiantis piliečius tą gerovę sukurti patiems? Didelė visuomenės dalis vis dar įsitikinusi (iš dalies ir įtikinta), kad eilinio piliečio balsas nieko nelemia, kad jo baziniai socialiniai poreikiai nėra valdžios prioritetas. Tai bene labiausiai lemia tokį skaudų ir labai prieštaringai vertinamą reiškinį, kaip „balsavimą kojomis“ – emigraciją.
Mums patiems ir reikia apsispręsti, kaip sutapatiname savo lūkesčius, kokio Prezidento labiausiai tikimės, su lūkesčiais, ko tikimės iš savo valstybės. Bene baisiausia, kai niekuo nebetikime, kai savoji valstybė nebėra mums pati didžiausia vertybė, kai pasijuntame ne „pasaulio piliečiais“, t. y. asmeniškai atsakingais už jo likimą, bet „pasaulio valkatomis“, praradusiais gimtųjų tautos namų jausmą. Kad ir kaip kritiškai vertintume savo valstybę, kitos Lietuvos niekur nėra. Ji – vienintelė. Tik mes patys galime ją išsaugoti, prisidėti prie jos patrauklumo kūrimo arba… prie pasityčiojimo iš jos. Bet tai būtų tyčiojimasis iš savęs – bene baisiausio nužmogėjimo požymis. Niekada nepamiršiu kuklios išeivijos poetės Dalios Staniškienės, kuri, net sužinojusi apie neišgydomos savo ligos tarpsnį, net tiems nusivylusiems ir niekuo nebetikintiems primindavo: „Nustokite kaltinti tamsą. Uždekite nors žvakelę.“ Internetinėse svetainėse galite susirasti jos „Laiškus lietuviams“. Praverstų, kad ir šiemet kandidatuojantieji į aukščiausią postą valstybėje juos perskaitytų…
Lyg ir toks nesudėtingas tas bazinių socialinių poreikių rinkinys, bet kodėl gausybėje vadinamųjų strateginių dokumentų nerandame jų visumos? Žinoma, kad ekonominės raidos veiksniai – labai svarbūs. Bendrasis vidaus produktas (BVP), darbo našumas, savikaina, pelnas, o tiksliau sakant, jų teigiami pokyčiai – vienas iš didžiausių valstybės, taigi ir jos vadovo, siekiamybių. Vienas iš kandidatų net dažnokai pavadinamas „misteriu BVP“. Galime dažnai akcentuoti, kad būstas kiekvienam piliečiui turi ypatingą reikšmę, galime sugalvoti ir net bandyti įgyvendinti lengvatų sistemą jam įsigyti. Tačiau prie piliečių gerovės tai nedaug prisidės, jei toje vietoje, kur gerokai lengviau įsigyti būstą, nebus darbo, teikiančio pragyvenimo šaltinį. Jei iš tikrųjų siekiame visų valstybės regionų darnos, būtina investuoti ir į gamybos plėtrą, ir į piliečių brandą. Siekiant šio tikslo, labiausiai padeda investicijos į švietimą ir mokslą. Daugelis ekonominių problemų bus greičiau išspręstos, pritaikius tai, ką mokslas jau sukūrė. Tokiame sudėtingame pasaulio raidos etape ir taikos, ir gerovės problemas sėkmingiausiai spręs išsilavinusios, nuolat visuomenės profesinę kompetenciją atnaujinančios ir moralinių vertybių sistemą bei sveiką gyvenseną įtvirtinančios valstybės.
Išlaikyti ir gausinti mokslinį bei kultūrinį potencialą – svarbiausias valstybės uždavinys. Štai šiuo metu Lietuvos mokslininkų sąjunga kartu su akademinių institucijų profsąjungomis ir kai kuriais šakiniais mokslininkų susivienijimais aktyviai dalyvauja, tobulinant viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio dinamikos strategiją. Tiesa, įsitraukėme į šią veiklą gana pavėluotai, nes nei apie tai žinojome, nei buvome kviečiami dalyvauti, o šis dokumentas jau beveik buvo laikomas parengtu tvirtinti Seime. Dabar mums sakoma, kad reikia labai skubėti, nes jo aptarimas numatytas dar šioje Seimo sesijoje, nors vadinamosios strategijos turinys nė kiek neprimena tų reikalavimų, kuriais turi remtis strateginiai dokumentai. Net gerokai keista, kad valdžios atstovai yra girdėję apie Rašytojų, Dailininkų, Kompozitorių sąjungas, tačiau pamiršo Sąjūdžio metais įkurtą ir šiemet jau 30-mečio sukaktį pažyminčią Lietuvos mokslininkų sąjungą. Kai kurie iš jų yra akivaizdžiai susipainioję tarp Mokslų akademijos, Mokslo tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos ir akademinės bendruomenės profesinių sąjungų, kurios, tenka pripažinti, yra gana susiskaidžiusios ir nepakankamai gausios.
Tačiau suprantamas poreikis geriau finansuoti mokslą ir didinti mokslininkų atlyginimus nuolat atsiremia į valstybės biudžeto galimybes. Kol mūsų versle dominuos atstovai tų verslo struktūrų, kurių svarbiausia, o neretai ir vienintelė veikla yra „perku ir perparduodu“, kol svarbiausių svertų neperims tos struktūros, kurios „gamina ir parduoda“, kurių didžiausias rūpestis – aukščiausia gaminamos produkcijos kokybė, neatsiejama nuo įmonių reputacijos, neįmanoma tikėtis išlaikyti labai stiprų mokslininkų korpusą. Vilniaus universiteto, kuris šiemet mini savo 440-ųjų gyvavimo metų sukaktį, rektorius ta proga labai taikliai pastebėjo, kad jei kitų valstybių universitetai turėtų tik tokį finansavimą, kurį gauna Lietuvos universitetai, tai greitai pamatytume, kurioje pasaulio reitingų pakopoje jie atsidurtų. Net tada, kai buvome okupuoti, tautos išlikimo klausimas buvo neatsiejamas nuo jos išsimokslinimo ir pasiryžimo siekti kuo visapusiškesnio išprusimo. Todėl rinkėjams būtina atidžiau pasidomėti pretendentų pasiekimais ir požiūriu į mokslo vaidmenį.
Vis tik jau pirmasis kandidatų prisistatymas – debatai apie užsienio politiką maloniai nustebino: rinktis galima tikrai nebūtinai iš nuolat linksniuojamų trijų. Lietuvoje auga nauja, aukštos kvalifikacijos politikų karta. Tarp šių metų kandidatų – visi įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Trys turi ir mokslo laipsnius bei akademinius vardus. Tai jau dešimtmetį asocijuotu profesoriumi Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje dirbantis ekonomistas dr. Gitanas Nausėda, ekonomisto ir filosofo išsilavinimą bei diplomato (kultūros atašė) patirtį turintis, vienas iš Lietuvos Sąjūdžio kūrėjų dr. Arvydas Juozaitis, publicistas ir rašytojas, beveik trijų dešimčių knygų autorius ir tik neseniai 40-mečio sulaukęs, berods jauniausias kandidatas, 2004 m. su pagyrimu baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, o 2004-aisiais – Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantūros studijų programą, turintis žurnalisto, gamybos ir mokslinio tyrimo centro vadovo patirtį ir iki išrinkimo į Seimą – Kauno technologijos universiteto docentas Mindaugas Puidokas. Tarp pretendentų ir du Europos Parlamento nariai – architektas Valentinas Mazuronis ir kardiochirugas bei istorikas, Kovo 11-osios Akto signataras Vytenis Andriukaitis.
Prof. dr. Jonas Jasaitis