Rita Venskūnienė
Laisvė
Paspringom Laisve, o manėm – bus saldu:
dainas dainuosim – posmus deklamuosim
prie padengtų stalų.
O ji sprangi, kieta,
kaip motinos kepta ruginė duona,
be pagardų, languoton skepetaitėn įrišta,
atšokusia pluta,
su kryžiaus ženklu – man kelionėn.
Tas kryžius gan sunkus,
toks, kaip per Kristaus kančią,
nuspaudė man silpnus pečius,
paimkit jį, nukelkit nuo manęs,
palikit tik rožančių.
Te kryžių neša jau kiti, o man pakaks, kol kas…
Vienybės šaukiamės ant pilkapių sustoję,
bet dainos greitai liovėsi,
lyg bijom, kaltai dairomės,
kaip sučiuptas vagis šventoriuj.
Deserto laukiam, juk kažkas žadėjo!
Įeikit, padavėjau ! Šykšti tyla aplinkui,
nėra nei stalo, nei svečių,
o toj tyloj aš vienas savo laisvę laistau –
suskilusiais delnais iš upės šaltą vandenį semiu.
Žmonių neliko, sakot, išbėgiojo?
Palikom – mes, juk mes Tauta ar kas ?
Nėra jau mano lauko ir savų artojų,
\O liko kas? Dangus taip mylimos Tėvynės,
kapai tėvų dar stovi,
to neatims jau niekas iš manęs.
Anų laikų šviesuoliai pasakytų:
pirmyn į kovą, kelkit, kilkit drąsiai !..
Nustebę trypiam vienoj vietoj,
bet tai prieš ką kovot? Nejaugi prieš savus ?
Man eit prieš srovę nesinori.
įkaitę rankos kaip degančią žariją Laisvę mėto,
ji skaudžiai degina, turiu aš ją,
tik…nežinau, kur dėt.
Gyvenimas puikus!
Jau sukalėm visas vinis į kryžių,
tiktai neradom verto nukryžiuoti kūno…
Paplitus epidemija didybės –
Narcizus išaugino iš svogūno.
Kardai draugams jau paruošti,
į glėbį kviečia priešų plačios šypsenos.
Kai pasižiūri veidrodin, matai:
Pajacai. Kaukės. Lėlės. Iškamšos.
Iliuzija tiesos – taurė patyčių
ant stalo lūkuriuoja padėta netyčia.
Išgerkim ponai! Gyvenimas puikus!
Už žemės rėžį, už naujus batus
ir už mėsos sultingą kąsnį!
Laimingas vergas vėl parklups,
Suleis dantis į kaulą ir ims kąsti.
Nors gėdysis ir ims savęs nekęsti-
nuo žemės susirinks grašius,
skubės „prisikėlimą“ švęsti.
Užvilks jam marškinius naujus,
paplos per petį, skrybėlę uždės.
Linksmybės! Tik varpai tylės,
vis lauks stebuklo: bus, nebus?
Gaus tolumoje kerdžiaus ragas,
žvangės grandinės traukiamos žeme,
arklys šnopuos, gyvenimas, kaip tas noragas,
raikys laukus pavasario gale.
Randai nuo pančių neužgis,
kai juos matau, ramiau, saugiau.
Ko lįst į ugnį? Gal tegul kiti,
juk aš ne didvyriu, o tik žmogum gimiau.
Grafinai krištolo –
tai ne seni uzbonai!
Nepykit, maunuosi naujus batus.
Išgerkim, ponai! Gyvenimas puikus!