Apie išvykstančius iš Lietuvos rašoma daug, o štai grįžtančių į ją kažkodėl linkstama nepastebėti. Tačiau tokių žmonių taip pat yra nemažai ir jų nuolat daugėja. Apie tai, ko pasigedo užsieniuose ir kodėl grįžo namo, pasakoja dvidešimt metų Anglijoje praleidę ir namo į Kulautuvą grįžę Arijus ir Jūratė Bernotai, kartais palyginantys Lietuvą su rojumi.
Prailgusi trumpa išvyka
Arijus: Viskas įvyko, galima sakyti, atsitiktinai. Tai galima vertinti kaip minčių materializavimąsi ar kaip Dievo ranką. Norą išvykti ir pasisemti kultūrinių dalykų skiepijo autoritetu ir gyvenimo mokytoja buvusi močiutė, kuri dar sovietų laikais sakė: „Reikia, kad žmonės vyktų į svetimus kraštus ir parsivežtų supratimą, kaip tvarkyti Lietuvą ir kaip gyventi kitaip, negu čia žmonės gyvena.“ Be kitų senolės priesakų, kuriuos norėta įvykdyti, buvo nepriklausoma, klestinti, kultūringa ir elegantiška Lietuva. Daug prisidėjo močiutė, išsaugojusi namą, į kurį ir grįžome po dvidešimt metų.
Kadaise organizavome anglų kalbos kursus Kaune. Veikla sekėsi gerai, bet kartą vienas mokinys pasakė, kad ieško italų kalbos vertėjo Italijoje, tad netrukus savaitei išvykau į šią šalį. Namo nusprendžiau grįžti per Prancūziją ir Angliją. Čia planavau pasisvečiuoti pas seniai matytą brolį. Tai buvo vasara – laikas, kai kursai būna apmirę, tad kelias dienas nusprendžiau paversti mėnesio viešnage. Londone įsikūręs brolis ir kiti kulautuviškiai dirbo statybose. Per dieną staliumi buvau įdarbintas ir aš, nes, skirtingai nuo daugelio tuometinių „stalių“, mokėjau elgtis su įrankiais. Dirbdamas neteisėtai, už 5 darbo dienas gaudavau 300 svaro sterlingų čekį. Dirbant šeštadieniais, atlyginimas išaugdavo. Išgryninti pinigus tekdavo vietiniuose „pabuose“, bet, net ir praradus kelis svarus, likdavo ne tik privalomoms išlaidoms – 35 svarai už kambarį, 50 svarų maistui ir alui, 50 svarų – transportui, telefonui ir internetui, bet ir buvo galima kiek atsidėti.
Jūratė: Įsikurti su trimis vaikais nebuvo paprasta. Gyvenimas Anglijoje, nors įdomus ir ugdantis, nebuvo lengvas. Ten dar vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje visi vargsta. Kita vertus, gal išvykusiems lietuviams lengviau atsispirti namų traukai ir negrįžti, kai jie yra įklimpę būsto paskolose, karjerose, vaikų mokslų tęstinume. Gal ir norėtųsi, bet dar kartą viską keisti nebeužtenka drąsos. Be to, ir laikas Londone nebuvo vienodas. Pradžioje buvo įdomu susipažinti su vienu garsiausių pasaulio miestų, jo gyvenimo būdu, įvairiais žmonėmis ir požiūriais. Tačiau ir čia vis tiek liekama lietuviu, kaip sako, imigrantu: nei ten kam nors esi reikalingas, nei Londonas tampa tikraisiais namais.
Nors gyvenome svetur, niekada nebuvome visai atitrūkę nuo gimtinės. Stebėjome, kas čia vyksta. Lietuvoje ne viskas idealu, tačiau įvairių sunkumų turi ir kitos šalys. Supranti, kad tai nėra blogai, tačiau Lietuva turi daug unikalių privalumų. Čia gali gyventi arčiau gamtos, žmonės gana nuoširdūs, atviri ir geranoriški. Gimtinėje galima pasijausti reikalingais, nes Lietuvai reikia žmonių.
Arijus: Lietuvos žmonėms net žmonių reikia labiau, negu anglams… Tik norint, kad tų unikalių Lietuvos privalumų nenušluotų tos pačios globalių problemų bangos, kaip, pavyzdžiui, miškų kirtimas, viduriniosios klasės nykimas ar naikinimas, reikia aktyviai veikti.
Jūratė: Neseniai teko sutikti grupę žmonių, kuriuos pavadinčiau Lietuvos šviesuoliais. Kalbantis su jais, pagalvojome, kad galėtume išvykusiems lietuviams pasakyti – „mums jūsų reikia, mes jūsų laukiam“. Kraštui reikia jo žmonių, kurie grįžtų nusiteikę kurti savo aplinką.
Arijus: Dabar šviesuolių sutinku beveik kasdien, nes vos grįžęs įsitraukiau į miškų bei gamtos gynimo veiklą, įstojome į tautinių šokių kolektyvus, panirau į sportą ir netgi su visu tuo susijusią politinę visuomeninę veiklą. Lietuvoje viskas vyksta produktyviau ir įdomiau, nes vien jau kelionėms, lyginant su Anglija, susitaupo labai daug laiko.
Ar verta išvykti?
Arijus: Tokiam sprendimui įtakos gali turėti žmonių amžius, šeiminė padėtis, kiek ir kokio amžiaus vaikų turima. Kuo ilgiau vaikai ten lanko mokyklą, tuo sunkiau grįžti. Mūsų šeimai teko laukti, kol visos atžalos baigė mokslus, nes nenorėjome rizikuoti vaikų išsilavinimu.
Sakyčiau, labai pagalvokite ir pasverkite. Apkeliauti pasaulį galima ir neatsisveikinant su Lietuva. Turint gerą galvą ir išsilavinimą, galima rizikuoti važiuoti ir dėl pinigų, bet klausimas, ar rizika pasiteisins? Mūsų vyriausias sūnus, grįžęs 6 metais anksčiau negu mes, dabar dirba Vilniuje visame pasaulyje garsioje įmonėje.
Be to, ne visada pinigų, sveikatos ir laimės kainos santykis yra palankus žmogui. Man oro užterštumas yra labai svarbus veiksnys. Vaikų sveikatai užsieniuose bus daugiau grėsmių. Ypač didžiuosiuose miestuose. Kita grėsmė Londone – išaugęs nusikalstamumas. Pažįstu žmonių, kuriems tai padėjo apsispręsti grįžti. Visi džiaugiamės, kad čia nėra kito nemalonaus dalyko, kuris varo į neviltį ir ėda gyvenimą. Tai laikas, praleistas spūstyse, kelionėse į darbą ir atgal, o ne lankant draugus ar užsiimant kokiu nors pomėgiu. Mums tai buvo stipriausias veiksnys, lėmęs apsisprendimą gyventi ir mėgautis gamta čia, o ne gaišti laiką dėžutėse ant ratų ten. Lietuvoje viskas daug kompaktiškiau, palyginti su tikru didmiesčiu.
Jūratė: Sakyčiau, važiuokite, jei norite išbandyti save, praplėsti akiratį, daug ko išmokti. Būna įvairių priežasčių, tad, jei labai norisi ar reikia, niekas nesulaikys. Visais laikais, jei tik buvo galimybė, žmonės važiavo ir važiuos. Lietuva turėtų būti tokia, į kurią norėtųsi grįžti ir čia gyventi – saugi, teisinga, kūrybiška, atvira ir nesmerkianti. Dar gerai, kad liktų graži, su miškais ir nesudarkyta gamta. Jei vien dėl pinigų, ten nebėra ko važiuoti. Manau, niekada nieko neverta daryti vien dėl pinigų.
Kas tie „emigrantai“?
Jūratė: Išvykę į kitas šalis, lietuviai lietuviškoje žiniasklaidoje smarkiai stereotipizuojami, nors jie – įvairūs žmonės, išvykę dėl skirtingų priežasčių. Yra ekonominiai migrantai, atvykę ieškoti geresnio uždarbio. Yra žmonės, bandantys pabėgti nuo rūpesčių, kurie daugeliu atvejų yra vidiniai – priklausomybės ir pan. Yra studentai, karjeros ir patirties galimybių ieškantis jaunimas ir daug kitų. Tai reiškia daug likimų ir istorijų, tarp kurių yra ir sėkmingų. Kita vertus, dirbdama sutikau daug žmonių, kurių gyvenimas – pragaras arba panašus į jį, nesvarbu, kurioje šalyje. Tai rodo, kad vien išvykus į kitą šalį retai kada pavyksta pabėgti nuo priklausomybių, asmeninių ar šeimos rūpesčių, polinkio nusikalsti.
Jaučiu, kad šiuo metu Lietuva yra labai tinkama ir patraukli dėl gamtos, bendruomenės, draugų, galimybės prisidėti prie įvairių projektų. Jei nebūčiau išvykusi į Angliją, turbūt apie tai vis dar svajočiau, tačiau šiandien tai – praeitas etapas. Reikalinga ir naudinga gyvenimo atkarpa, bet praeitis.
Arijus: Požiūrį į emigrantus ir emigraciją Lietuvoje formuoja dvi pagrindinės propagandinės srovės. Ir abi jos yra „užkalniškai iškreiptos“. Atseit visi yra „silkių ar viščiukų galvų kapotojai“, kurie gyvena susigrūdę nuomojamuose namuose ir kelia rūpesčių vietiniams. Arba kitas kraštutinumas – vadinamosios „sėkmės istorijos“. Žinodamas kai kurias jų geriau, suvoki, kad jos yra tolokai nuo tiesos. Dažnai rodoma tik viena pusė, pritempiant prie kažkokios propagandinės klišės.
Nors Lietuvoje dar vyrauja tam tikras paslėptas ar net atviras smerkimas tų, kurie nusprendė išvažiuoti, reikėtų nepamiršti, kad J. Basanavičius taip pat buvo emigrantas. Pastebėjome, kad žmonės išvažiuoja, tačiau ryšys su Lietuva nenutrūksta ir daugelis jų jau grįžta. Didelė judėjimo „Už Lietuvos miškus“ aktyvistų dalis yra buvę emigrantai. Galiu išvardinti daugybę giminių ir pažįstamų, kurie grįžo. Ir dauguma sako tą patį: „Geriausias sprendimas, kurį kada nors padarėme!“ Žmonės, kurie buvo išvykę, dažnai dar labiau vertina Lietuvą, yra pareigingesni, energingesni ir aktyvesni.
Vidmantas Misevičius
Parengta pagal www.respublika.lt, www.alkas.lt