Švietimas visada susijęs su ateities vizijomis, vis idealesnio pasaulio siekiais ir vaizdiniais. Čia ir slypi vienas iš švietimo pavojų, kad jis nuolat balansuoja tarp utopijos ir distopijos projektų.
Tokio švietimo projekto pavyzdžiu galime laikyti gamtos mokslų integruoto kurso atvejį: kai tik būdavo reformuojamas, pertvarkomas, atnaujinamas ugdymo turinys, visada iškildavo integruoto gamtos mokslų kurso (5–8 kl.) problema. Dalykininkai (fizikai, chemikai, biologai, geografai) dalindamiesi, o iš esmės – draskydami atskirų dalykų temas, neretai supriešinami tarpusavyje.
Dažnai keliamas klausimas, kam apskritai šis kursas reikalingas (nebent tik dėl papildomų pamokų). Tiesa, kodėl šalia jo nėra integruotų humanitarinių, socialinių mokslų? Sakysite, kur čia švietimo geopolitika, vieta ir bevietiškumas? Pradžioje galima užsiminti bent tiek, kad tai sena didaktinė problema, peraugusi į (geo)politinę.
Gaublio spąstai
Deja, šio teiginio ištakos glūdi praeitame amžiuje, o mums – dar ir sovietmetyje. Visa tuometinė geografija, istorija, iš dalies ir literatūra rėmėsi planetarinio masto (globalizacijos terminas dar nebuvo plačiai paplitęs) dėsningumais, visuotine istorija ir literatūra. Buvo „rūpinamasi“ visu pasauliu, tik ne savu kraštu, gyvenamąja vieta, aplinka.
Kokių gi geografijų ar istorijų „ieškoti“ Lietuvoje? Viskas paklūsta bendriems pasaulio dėsniams, įvairovei, be abejo, atmieštai ideologinėmis priemaišomis. Taigi, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir stokojant kritinio mąstymo, jau turėjome „įdirbį“, kaip įsirašyti į naująją pasaulio tvarką. Tik niekas nemanė, kad taip toli nueisime. Paprašykite savo atžalų atnešti Lietuvos geografijos ar istorijos, net ir atitinkamą Europos geografijos ar istorijos vadovėlį (pagal dabar galiojančią ugdymo programą). Nepavyks! Žemės gaublys ir toliau išlieka labiausiai koncentruotu ir sukonstruotu pasaulio geopolitikos, geoekonomikos, geokultūros, net švietimo modeliu, o globalistika virto šiuolaikine geopolitika.
Jau šimtmetis A. Einšteino teorijoms, fizika toliau skverbiasi į kvantų ir nano pasaulį, o mes vis dar gyvename niutoniškoje, mechanistinėje geopolitikoje ir determinacijose. Net ekonomistai, taip pamėgę didžiųjų skaičių dėsnį, šiandien pelno Nobelio premijas iš mažųjų imčių (skaičių) tyrimų ir net eksperimentų!
Kiekviena erdvė turi savo vietą, o vieta – erdvę. Kada kursime Lietuvos teoriją?
Švietimo politika kažkaip „prasilenkė“ su erdvės, vietos, teritorijos, aplinkos kategorijomis. Todėl ir terminas švietimo geopolitika – retas edukologijos mokslų diskurse. Skirtingai negu kultūroje ar humanistikoje. Kultūrininkai aktyviai gina viešąsias erdves, vietų tapatumą ir unikalumą. Galėtume tai įvardyti kaip mikrogeopolitika. Gal tam pasitarnavo Immanuelio Wallersteino „Geopolitika ir geokultūra“ ar Marco Augé „Bevietiškumas“.
Švietimo geopolitiką mes suprantame kaip valstybės švietimo teritorinę (erdvinę) politiką, siekiant nustatyti vidaus ir išorės švietimo politikos galias, transformacijas ir jų teritorinę sklaidą bei diferenciaciją. Erdvės, teritorijos požiūriu kiekviena politika yra geopolitika, o geopolitika (idėjų, strategijų, praktikų politika) realizuojama konkrečioje geografinėje erdvėje, vietoje, aplinkoje.
Apskritai, kai kalbama ap
ie šalies raidos scenarijus, švietimas dažnai lieka už skliaustų arba tenkinamasi „ir kt.“ po politikos, ekonomikos ir kultūros. Racionalus buvo variantas nepriklausomybės pradžioje turėta Kultūros ir švietimo ministerija. Dabar gi švietimas (edukologija) nustumtas į socialinių mokslų pakraštį, turinčių mažai ką bendra su ugdymu, kuris visais laikais buvo glaudžiai susijęs su kultūra, filosofine (iš)mintimi. Neatsitiktinai švietimas kartais įvardijamas kaip paslauga. Bene labiausiai įvietinta, įkultūrinta buvo pirmoji Lietuvos švietimo koncepcija, kurioje atsižvelgta į Lietuvos, Baltijos ir Europos šalių kultūrinį paveldą bei pasaulio humanistinę pedagoginę mintį.
Valstybė nėra teritorija, o teritorija nėra tik objektas, geometrinis plotas. Teritorija yra procesas, sąvoka, praktika, veikimo būdas (teritorialumas). Netampama valstybe, kai yra neišspręstas teritorialumo, subjektyvumo ir erdvės materialumo klausimas. Šie dalykai glaudžiai susiję su valstybių tapatumo tema. Šiandien, ritantis posthumanizmo, biopolitikos, spekuliatyviojo realizmo su lygiąja ontologija ir deleuziško vitalumo bangoms, sunku kalbėti apie tapatumą. Tačiau valstybė (kaip ir žmogus) siekia savo individualumo, o tai yra persidengiančios sąvokos. Tiek tapatumas, tiek individualumas – tapsmo, apsisprendimo išdava.
Valstybė turi apsibrėžti, kas ji yra. Mes laužome ietis dėl Lietuvos įvaizdžio, o štai estai kuria… Estijos teoriją, pagal analogiją – Prancūzijos teorija, Vokietijos teorija, net Rusijos teorija. Estijos teorija konstruojama kaip vietinė (lokali) epistema – teritorinis epistemologinis asociacijų tinklas, nuostatos, skirtos suprasti pasaulį ir užtikrinti Estijos kultūrinių tradicijų tęstinumą. Estijos teorija pirmiausia gimsta iš vietos, o ne laiko dvasios. Būtent teritorinis principas laikomas išeities tašku. Taigi, ar kursime Lietuvos lokalinę geopolitinę, geokultūrinę ir tarpdisciplininę teoriją, kurioje turėtų rastis vietos ir švietimo idėjos?
Dr. Zigmas Kairaitis
(Tęsinys – kitame numeryje)