Lietuvoje daug kalbama apie kuriamą gerovės valstybę. Net keli Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsniai įsakmiai teigia, kad kiekvienas turi teisę į teisingą ir tinkamą atlyginimą ir visi turi teisę į gerovei pakankamą gyvenimo lygį.
Todėl sunku patikėti, kad šiais laikais vergija vis dar egzistuoja ir ypač, kad ji galėtų būti šviesiausiame visuomenės sluoksnyje – akademinėje bendruomenėje. Turbūt mažai kas patikėtų, kad išnaudojimas moksle egzistuoja ir kad valstybė gali engti mokslininką, ne tik diskredituodama jo vardą, bet ir reikalaudama dirbti už neteisingą atlygį.
Iš pažiūros mokslininko darbo užmokestis yra didesnis nei pusės Lietuvos, ką ir teigia valstybės institucijos. Be to, atsiranda tokių, kurie rodo pirštu, kad kai kurie vadinamieji „vargšai mokslininkai“ važinėja naujais automobiliais, gyvena nuosavuose namuose ir oriai vadina save „mokslininkais“, nors dalies jų mokslo produktyvumas tik „popierinis“. Tad tam, kas nežino tiesos, gali atrodyti visa tai įtikinamai, tačiau faktai yra faktai. Antai 2021 m. pirmąjį ketvirtį vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 1505 eurai, o minimali mėnesinė alga – 642 eurai. Vilniaus universitete vidutinis atlyginimas – 1515 eurų. Lietuvos sporto universitete – 1390 eurų, Klaipėdos universitete – 1300 eurų, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – vos 938 eurai (t. y. tik 296 eurais daugiau nei minimali mėnesinė alga).
Tad retais atvejais matomas ir valstybės pabrėžiamas spindesys yra skirtas tik pridengti skurstančius mokslininkus, kurių dauguma niekada nebus rodomi kaip nepasiturinčio gyvenimo pavyzdys visuomenei. Apie jų skurdą nutylima pelno besivaikančioje žiniasklaidoje, kuri nepriima straipsnių, jeigu niekas nenusižudė arba tas straipsnis bus mažai kieno nors skaitomas, nes skurdas tiesiog niekam nerūpi. Viešai nekalbama, kad dažnas mokslininkas gyvena nuo algos iki algos ir bijo prarasti darbą, nes darbo rinkoje mokslininkas nėra paklausus specialistas, nepaisant aukšto jo žinių lygio. Tad dažnas mokslininkas yra visiškai ar bent iš dalies marginalizuotas šiame nuo laisvos rinkos „bunkančios“ valstybės fone.
Kodėl vieni skursta, o kiti blizga moksle, jeigu visi gauna vienodą valstybinę algą? Atsakymas paprastas. Blizga ten, kur yra kitų pajamų šaltinių, kurių sąskaita galima „aukotis“ mokslo labui. Aukojimasis reiškiasi per valstybės dar nuo sovietinių laikų nuosekliai diegtą misiją, kad proletaras turi atiduoti visą save skurstančiai sistemai. Tai reiškia, kad dažnas mokslo darbuotojas dalį savo darbų atlieka po darbo valandų, tam naudodamas savo kompiuterį, spausdintuvą, telefoną, internetą, automobilį ir pan.
Tokiais atvejais, laikantis įstatymų, turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, t. y. turėtų būti pasirašyta panaudos sutartis, dengianti patiriamas sąnaudas. Tačiau mokslo ir studijų įstaigose tokios praktikos nėra, nes valstybei – tai nenaudinga ir ji palaiko šią praktiką, nes Darbo kodekso laikymasis reikštų papildomas išlaidas valstybei. Todėl mokslininkas, moksliniam darbui įsigydamas kompiuterį, vietoj 826 eurų, ką sumokėtų verslo subjektas, sumoka 1604 eurus, iš kurių 604 eurai yra VSD, PSD, GPM bei darbdavio sumokami mokesčiai ir 174 eurai PVM. Skirtumas – tik „kuklūs“ 778 eurai, kuriuos mokslininkas permoka tik todėl, kad jo patirtos sąnaudos, įsigyjant darbo priemones, nėra tinkamai kompensuojamos. Taip pažeidžiamas ne tik Darbo kodeksas, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kadangi ir taip neteisingas darbo užmokestis yra dar mažinamas, iš jo išskaičiuojant sąnaudas mokslo įstaigos naudai. O tai jau – ne teisėti, o vergoviniai darbo santykiai, primenantys komunistinį palikimą.
Bet tai – ne visos išlaidos, kurias patiria darbuotojas, dirbdamas mokslinį darbą. Atliekant mokslinį tyrimą, patiriama ir daugiau sąnaudų. Toliau pateikiamas pavyzdys su socialinių mokslų tyrėju yra neatsitiktinis, nes tai yra mažiausiai valstybei kainuojanti mokslo sritis, kuri kelis kartus skurdžiau finansuojama, nei kitos mokslo sritys, ir kur vis dar teigiama, kad joje moksliniai tyrimai beveik nieko nekainuoja.
Socialinis tyrėjas turi susirinkti teorinę literatūrą. Jis jos dalį įsigyja, pirkdamas reikalingus leidinius (vidutiniškai apie 34 eurai už vieną, bet gali kainuoti ir šimtus eurų). Per pastarąjį dešimtmetį atsiradus prieigai prie duomenų bazių, šių išlaidų dalis sumažėjo, tačiau jų vis dar liko, tad vieši valstybės pareiškimai, kad išperkama prieiga prie duomenų bazių informaciniu požiūriu yra tas pats, kaip ir pareiškimai, kad saugoma valstybinė siena su Baltarusija.
Toliau yra rengiami tyrimo instrumentai, t. y. klausimynai, testai ir kt., kuriuos reikia išspausdinti (vienas klausimynas gali kainuoti iki 1 euro, gali kainuoti ir daugiau, o jų reikia nuo 100 iki 2000), nes ne visos apklausos gali būti atliktos internetu. Bet ir interneto apklausoms reikia darbo: parengti anketas, suprogramuoti ar įkelti jas į specialias programas, įsigyti prieigos teises specialioje apklausų internetinėje svetainėje ir panašiai. Klausimynų nereikia spausdinti, jeigu daromas interviu, tačiau šiuo atveju mokslininkas dažnai perka savo diktofoną, vaizdo kamerą, nes interviu yra įrašomas. Taigi šios išlaidos – ne ką mažesnės nei klausimynų spausdinimas spaustuvėje. Be to, turint tyrimo instrumentus, vykstama susitikti su tais, kurie į juos gali atsakyti (vizito kaina gali atsieiti nuo kelių iki keliasdešimties eurų, priklausomai nuo atstumo, transporto priemonės ir pan.). Dažnas tyrėjas vyksta savo lėšomis, neretai net ne darbo metu, tad sąnaudos patiriamos ir čia.
Surinkus duomenis, juos reikia apdoroti. Jeigu tai daroma mokslo ar studijų įstaigoje, naudojami joje esantys kompiuteriai, programinė įranga. Tačiau kartais reikalingos tyrimų programos, kurių aukštosios mokyklos neįsigyja, nes dėl vieno ar kelių pageidaujančių viešasis konkursas joms įsigyti neorganizuojamas, todėl dėstytojas arba mokslininkas tokią programą įsigyja pats ir šį darbą dirba namuose. Tokia programa gali kainuoti nuo šimto iki kelių tūkstančių eurų.
Atlikus skaičiavimus, rengiamas mokslinės publikacijos rankraštis, kuris verčiamas į anglų kalbą (vėl kainuos nuo 50 iki 350 eurų ar net daugiau, jeigu didesnė rankraščio apimtis). Lietuvių kalba spausdinamos publikacijos Lietuvoje laikomos bevertėmis, o jas spausdinantys mokslo bendruomenėje laikomi „antrarūšiais“, nes lietuvybė Lietuvos moksle yra nepageidaujama ir diskriminuojama, vertinant mokslo rezultatus. Siekiant pakliūti į aukšto lygio pasaulinio mokslo žurnalus, vertimo nepakanka. Rankraštį dar reikia redaguoti, o anglakalbio redaktoriaus paslaugos taip pat yra mokamos (nuo 150 iki 450 eurų), tad ir čia patiriamos sąnaudos, kurias dažnas padengia iš savo atlyginimo.
Parengus rankraštį, patiriamos recenzavimo išlaidos (apie 50 eurų, kartais ir daugiau) ir, jeigu recenzentai pritaria, publikacija yra spausdinama. Norint, kad šis procesas truktų ne ilgiau kaip metus ar dvejus, vėl tenka papildomai mokėti. Vienos publikacijos paskelbimas tokiuose žurnaluose gali kainuoti nuo 200 iki 3500 eurų. Tad tyrimai arba, populiariai kalbant, mokslas kainuoja.
Atspausdinus tokią publikaciją, mokslo ir studijų įstaigos kartais skiria tam tikrą finansavimą. Vienos mokslo įstaigos padengia visą publikavimo (bet ne tyrimo) kainą, kitos – tik jos dalį, kurią išmoka per darbo užmokestį ir mokslininkas gauna vos pusę sumos. Kai kurioms mokslo įstaigoms leidybos finansavimas yra „pačių skęstančiųjų“ reikalas, nes jos pačios gyvena su „bado dietos“ biudžetais, tad nelabai gali finansuoti valstybės nuolat augantį apetitą moksliniam prestižui, t. y. publikacijoms aukščiausio lygio mokslo leidiniuose.
Tad, bendrai paėmus, net mažos apimties tyrimas, kurio savikaina, įskaitant publikaciją, yra apie 2000 eurų, būna kompensuojamas, išmokant kokius 600 eurų. Iš jų atskaičius GPM, VSD, PSD, darbuotojas gauna apie 300 eurų. Taigi, apie 1700 eurų ar daugiau mokslininkas prisideda savomis lėšomis, o tai sudaro apie pusantro mėnesio docento atlyginimo. Todėl du straipsniai, kurių iš docento dažnai reikalaujama paskelbti per vienerius metus, jam kainuoja tris mėnesinius atlyginimus. Tai jau – ketvirtadalis jo metinio darbo užmokesčio. Jeigu mokslininkas rengia daugiau publikacijų, jis praranda ir daugiau darbo užmokesčio, kurį susigrąžina, uždirbdamas versle, teikdamas paslaugas, dalyvaudamas įvairiuose konkursuose, jei apskritai turi tokias galimybes, nes ne visų sričių mokslininkai rinkoje yra paklausūs. Taigi šios išlaidos mokslininkui nekompensuojamos, nors jis jas patiria. Ir nesvarbu, kad [ne]atsakingi valstybės pareigūnai sakys, jog formaliai yra sukurta aibė priemonių, kuriomis visa tai turėtų būti kompensuojama, bet realiai jos nepasiekia daugumos mokslininkų ir egzistuoja tik popieriuje bei remiant išrinktuosius.
Tačiau tai tik dalis problemos, kalbant apie išnaudojimą aukštajame moksle. Tam valstybė rado dar vieną būdą. Dabartinis Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas bei Darbo kodeksas prisidėjo prie etatinės dalies mažinimo, nes mažėja studentų skaičius. Be to, dėl tos pačios priežasties dažnai įdarbinama pagal terminuotą darbo sutartį. Čia pažymėtina, kad valstybės nesuvokimas peržengia visas logikos ribas. Kokio proto reikėjo būti mokslinio darbo sąnaudų ekvivalentu pasirinkti ne mokslinio darbo apimties rodiklį ir patiriamų sąnaudų išvestinį dydį, o studentų skaičių? Studentų, kurie ne mokslo į studijų įstaigas ateina, o įgyti žinių, t. y. išmokti. Tai tas pats, kas kosmoso tyrinėjimo sąnaudas skaičiuoti pagal paplūdimyje gulinčiųjų ir į dangų žiūrinčiųjų skaičių, o ne pagal patiriamas tyrinėjimo išlaidas.
Tokios klaidos – tai ne klaida rašto darbe, ir tai – ne gerovė valstybėje. Kai darbuotojas pagal terminuotą sutartį dirba 0,4 etato nuo rugsėjo 1 d. iki birželio 30 d., tai tampa vergovine problema. Jos esmė ta, kad kaskart darbuotojas priimamas konkurso būdu. Tai reiškia, kad, nors jam mokama už 40 proc. produktyvumą, nes turi tik 0,4 etato, konkurso sąlygos numato, kad darbuotojas turi atitikti pilnam etatui keliamus reikalavimus. Tai reiškia, kad mokslininkas turi ne tik apmokėti pats 0,6 etato, arba 60 proc. mokslo produkcijos išlaidų, bet ir dar negauna darbo užmokesčio už tą darbo dalį. Tai jau – vergija, kurią mokslininkui parenka valstybė, nes jo talentas tampa motyvu jį išnaudoti. Šios aplinkybės per darbo pokalbį nėra paaiškinamos, o darbuotojas paprastai apie jas sužino, tik atidirbęs kelerius metus, kol suvokia finansavimo sistemą, kuria maskuojamas išnaudojimas ir masiniai Darbo kodekso pažeidimai.
Tad tokia ta „lietuviškojo“ mokslo tikrovė, kur moksliniai tyrimai, kad už juos nereikėtų mokėti, verčiami tarsi savanorišku pomėgiu, kurio sąnaudas mokslininkas turi padengti pats kitomis pajamomis iš kitų veiklų, nes tai tarsi jo „pomėgis“, o ne „profesija“. Todėl nenuostabu, kad kai kurie mokslininkai (ne tik socialiniuose, bet ir kituose moksluose) dirba kaip vergai už duonos kąsnį ir vedini iliuzijos, kad mokslininko profesija gerbiama. Tačiau toks valstybės požiūris į mokslininką – tai ne pagarba, kurią valstybė taip „oriai“ deklaruoja, o mokslininko profesijos devalvacija ir mokslo karjeros paniekinimas. Jau nė nekalbant, kad valstybės vadovai mėgdavo ir dabar kai kurie mėgsta žeminti mokslininkus, teigdami, kad mokslininkai, gaudami „didelį“ darbo užmokestį, per mažai padaro valstybės naudai ir nesukuria išskirtinai vertingos mokslo produkcijos tiek, kiek valstybė to norėtų, mokėdama skurdų atlyginimą ir dar versdama iš jo padengti mokslinio darbo sąnaudas.
Šios įžvalgos yra pagrįstos LAMPSS atlikta Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo sistemos analize.
Prof. dr. Sigitas Vaitkevičius\Autorius yra LAMPSS tarybos pirmininkas