Patirtis viename seniausių Romos teatrų

Pokalbis su VDU absolvente aktore Kristina Petrauskaite

Italijoje gyvenanti aktorė ir mokytoja Kristina Petrauskaitė šią vasarą prisijungė prie vieno seniausių Romos teatrų „Teatro Argentina“ ir suvaidino Venecijos bienalėje apdovanotoje lietuvių operoje-spektaklyje „Saulė ir jūra“. Prieš šią unikalią patirtį mergina baigė vaidybos studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir atliko praktiką lituanistinėje mokykloje Italijoje, kur vėliau ir įsidarbino.

„Patirtis vaidinti viename seniausių Romos teatrų tikrai nepakartojama. Pasirodydavome net 4 kartus per dieną, 6 dienas per savaitę. Kad ir kaip kamuodavo nuovargis ir privalomi COVID-19 testai kas 72 valandas, gausūs žiūrovų plojimai ir teigiami atsiliepimai neleido pasiduoti. Nuo pat spektaklių pradžios sapnuodavau visus aktorius, o ausyse girdėdavau muziką ir dainų tekstus, kurie, atrodo, įaugo į kraują“, – interviu savo įspūdžiais dalinosi K. Petrauskaitė.

 

Kodėl nusprendėte pasirinkti atlikti praktiką Italijoje?

Italijoje vasaromis leidžiu laiką ir savanoriauju vaikus mokydama anglų kalbos jau nuo 2017 metų, todėl praktikai rinkausi šalį, kuri man buvo gerai pažįstama. Abejonių nepaliko ir galimybė dirbti Romoje ilgesnį laiką bei dar labiau ją pažinti. Šį kartą turėjau progą ten sugrįžti jau ne kaip turistė.

 

Kuo Jus sudomino darbas lituanistinėje mokykloje?

Netikėtai radau straipsnį, kuriame buvo kalbama apie lietuvių bendruomenę Romoje, jos veiklą ir studentų praktiką šioje mokykloje, mokant vaikus lietuvių kalbos. Perskaičiusi, kad jie norėtų, jog, be lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo, meno ir tradicijų, muzikos pamokų, kažkas vestų ir teatrinius užsiėmimus, kurie padėtų mokytis ir lietuvių kalbos, supratau, kad atsirado puiki galimybė ir man.

Man, kaip mokytojai, buvo duota daug laisvės nuspręsti, kaip noriu vesti pamokas, todėl džiaugiuosi, kad užsiėmimų metu vaikai ne tik patobulino savo lietuvių kalbos įgūdžius, bet ir išlavino vaizduotę, įgijo daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi, teorinių žinių apie teatrą. Visos praktikos metu gavau daug grįžtamosios informacijos tiek iš mokytojų, tiek iš mokinių tėvų, kurie buvo itin patenkinti mano pamokų rezultatais. Taip pat smagu, kad turėjau galimybę įgyti praktikos dirbdama su skirtingomis amžiaus grupėmis: turėjau mokinių nuo 4 iki 15 metų amžiaus.

 

Su kokiais netikėtumais susidūrėte, pradėjusi praktiką?

Nesitikėjau mokyti vaidybos nuotoliniu būdu. Dėl pandemijos buvo apribotos galimybės mokyti gyvai ir aš tam ruošiausi. Tačiau, žinodama, kad mano praktika truks 5 mėnesius, galvojau, kad turiu laiko veiklai tiek nuotoliniu, tiek kontaktiniu būdu. Viskas išėjo į gera, nes, mokydama nuotoliniu būdu, turėjau mokinių, gyvenančių ne tik Italijoje, bet ir Maltoje bei Vokietijoje.

Taip pat nesitikėjau, kad turėsiu mažiausiųjų vaikų grupę – nuo 4 iki 6 metų amžiaus. Nežinojau, ar vaikai supras teatro sampratą ir suvoks, ko iš jų tikiuosi. Pirmosios pamokos su jais nebuvo lengvos, kadangi dauguma vaikų, ir ne tik mažiausieji, nedrąsiai jautėsi prieš kamerą, kai kurie beveik nekalbėjo lietuviškai, tik itališkai arba angliškai. Tai priėmiau kaip išbandymą ir pradėjau ieškoti būdų, kaip ir kokias užduotis parinkti, kad jie suprastų ne tik mane, bet ir šių užduočių naudą.

Jau po pirmųjų dviejų savaičių pamačiau tokią didelę pažangą, kad tiesiog pamilau šį darbą ir nebejaučiau, kad dirbu, o vaikai nekantriai laukdavo mano pamokų, žaidimų ir parengtų užduočių.

 

Ar šiame darbe pravertė VDU gautos žinios ir įgūdžiai?

Pravertė italų kalbos pagrindai, kuriuos įgijau, mokydamasi pas šios kalbos dėstytoją docentą Stefano Lanzą. Jo paties asmenybė, dėstomos dalyko paskaitos ir pasakojimai apie Italiją mane įkvėpė domėtis ne tik kalba bei šalimi, bet ir gyvenimu joje. Labai pravertė ir vaidybos studijų metu įgytos tiek teorinės žinios, tiek praktika, kurias vėliau pritaikiau savo pamokų metu. Studijų metais mokiausi ir iš pačių įvairiausių dalykų dėstytojų. Stebėdavau, kaip jie bendrauja su studentais, kaip sugeba juos skatinti, įkvėpti ir spręsti problemas. Tą patį bandžiau daryti ir aš.

 

Kaip Jums pavyko pasirašyti sutartį su „Teatro Argentina“?

Praktikos metu viena iš lituanistinės mokyklos įkūrėjų pasiūlė susisiekti su Laura Gabrielaityte-Kazulėniene, Lietuvos kultūros atašė Italijoje, kai buvo organizuojama atranka į spektaklį „Saulė ir jūra“. Pastaroji patarė man susisiekti su spektaklio prodiusere, kuri ir koordinavo visą atranką, o vėliau – darbą teatre ir sutarties reikalus. Esu be galo dėkinga Aurelijai Orlovai ir Elzei Simonkevičiūtei-Di Meglio, kurios mane rekomendavo ir informavo apie šią galimybę, nes norinčiųjų buvo išties daug. Be jau atvykusios suformuotos spektaklio trupės, į spektaklį pateko dar 10 aktorių, iš kurių aš buvau vienintelė lietuvė.

 

Kokius įspūdžius paliko darbas vaidinant spektaklyje „Saulė ir jūra“? Tikriausiai tai buvo kitokia patirtis, nei įprastas vaidmuo teatre?

Įspūdžiai – patys geriausi, o patirtis vaidinti viename seniausių Romos teatrų – tikrai nepakartojama. Šis spektaklis rėmėsi improvizacija ir režisūra „čia ir dabar“. Prieš kiekvieną pasirodymą gaudavome režisierių nurodymus, kuo užsiimti ir kur būti. Visi be išimties turėjome visada būti pasirengę ir stebėti aplinką, užsiimti kažkokia veikla: bendrauti vieni su kitais, žaisti, juoktis, sportuoti, fotografuotis, valgyti, kartais – miegoti. Jei veiksmo scenoje pasidaro per mažai, turime imtis iniciatyvos, improvizuoti ir būti aktyvūs, jei per daug – pasyvūs.

Didelis išbandymas visiems buvo „vaidinti nevaidinant“ ir netapti dėmesio centru. Pasak vienos iš spektaklių režisierių Rugilės Barzdžiukaitės, dažnai aktoriai, būdami scenoje, nesąmoningai stengiasi atkreipti dėmesį ir nori būti ryškiai matomi, o čia yra svarbu niekam neišsiskirti, kad veiksmas būtų kuo natūralesnis, bet kartu ir nenuobodus.

Kai teko kalbėtis su kitais aktoriais, jie taip pat pripažino, kad nė vienam iš jų vaidybos ar dainavimo studijos nebuvo lengvos, todėl žiūrovų plojimai didingoje teatro scenoje sugraudindavo ne vieną iš mūsų.

 

Tikriausiai teko susidurti su nemažai sunkumų dėl pandemijos?

Šiais metais vienas didžiausių išbandymų buvo baigti universitetą nuotoliniu būdu – be galimybės repetuoti teatre. Taip pat iki paskutinės minutės nebuvau tikra dėl praktikos pradžios, ar man pavyks išskristi, o nuskridus – ar neteks izoliuotis. Per pusę metų Italijoje taip pat teko išgyventi dar vieną karantiną, kai nebuvo galima išeiti iš namų be rimtos priežasties ir neturint specialių užpildytų dokumentų. Šis karantino etapas buvo vienas sunkiausių. To nepalengvino faktas, kad gyvenu mylimame mieste ir kasdien užsiimu tuo, kas man patinka. Teko ieškoti vidinės stiprybės nepasiduoti ir išlaukti.

 

Ar, gyvenant Italijoje arba bendraujant su italais, teko pastebėti kultūrinių skirtumų, lyginant su lietuviais?

Mokytojavimas mane išmokė punktualumo, reiklumo sau ir kitiems. Štai italai nėra linkę skubėti. Dažnai juokaujama, kad, jeigu susitari susitikti tam tikrą valandą, į susitikimą galima ateiti mažiausiai 15 minučių vėliau. Labiausiai mane žavi jų sugebėjimas mėgautis nieko neveikimu, itališkai dolce far niente. Italams, bent jau mano draugams, gyvenimas yra malonumas. Jie mėgsta skaniai pavalgyti, gražiai rengtis (ypač tai galima pastebėti gyvenant Romos centre), didžiuojasi savo kultūra, palikimu ir be galo myli futbolą. Nuostabi patirtis buvo stebėti italus, laimint „Euroviziją“, tampant Europos futbolo čempionais ir švenčiant gatvėse su fejerverkais bei muzika iki pat ryto. Palyginus su lietuviais, italai yra be galo emocionalūs, garsiai kalba, dar garsiau juokiasi, nebijodami išreikšti savo emocijų, kas man taip pat nėra svetima. Tikriausiai todėl taip greitai ten pritapau.