Atkurdami nepriklausomybę, mes tikrai ją mylėjome. Niekas neteiktų pačios didžiausios – savo gyvybės – aukos, nemylėdamas. Niekas nestovėtų šaltyje per naktis, siekdamas atgrasinti besikėsinantį užpuoliką, niekas savo kūnais neapjuostų Vyriausybės pastatų, Spaudos rūmų…
Tikrąją pamatinių vertybių ir tradicijų reikšmę gana dažnai supranti tik tada, kai jų nebėra šalia. Žiūrėkite, kiek dabar priviso cypaujančių:
– Aš – pasaulio pilietis (Va, ten biznį darau, ten mėgstu ilsėtis, ten mergos – meiliausios…).Nesiginčykime su jais, nes gana dažnai tai tėra tik dabartinis įsivaizdavimas. Ypač kai gyveni šia diena, kai neslegia nei sveikatos, nei buities problemos. Ne vienas toks veikėjas nutyla, kai jo paties aplinka pasikeičia.
Per daugiau kaip aštuonerius metus, praleistus kitoje Atlanto pusėje, ant Erio (angl. Erie) ežero kranto, nors ir pastoviai susitinki su lietuvių bendruomene, vis dėlto ryšiai su gimtinėje likusiais artimaisiais tapo kelis kartus svarbesni. Lauki pasikalbėjimų, net trumpų ar, atrodo, lyg ir nieko daug naujo nepranešančių laiškų. Artėjant Naujiesiems metams, žvilgčioji į laikrodį, lygindamas laiko juostų skirtumą ir stebėdamas, kada tavo artimieji juos sutiks…
Su didžiausiu susijaudinimu žiūri iš gimtinės atsiųstą vaizdajuostę apie neseniai įvykusias net ir tolimesnių giminaičių vestuves, po kelis kartus ieškai giminių ir draugų įsimintų bruožų. Rodos, viskas ten vyko kukliai, be pompastikos ir prabangos, o vaizduotėje jau matai save tarp jų. Praeina koks pusmetis, ir vėl pasižiūri… O kaip skaudžiai sukrečia žinios apie artimųjų netektį, nes jų daugiau nebepamatysi. Atsisveikinimo žodžio nepasakei, užuojautos neišreiškei. Ir nebeišreikši…
Gal todėl, praėjus vos keleriems metams po išvykimo, vis labiau pasiilgsti natūralios, net tarmiškos šnekos. Mes, lietuviai, savo automobilius praktiškai visi žymėdavome Vyčio ženkleliais. Važiuoji kur nors plačia Bostono ar Detroito gatve ir staiga išgirsti trumpą pyptelėjimą. Pasisuki – o kitame automobilyje, taip pat pažymėtame Vyčiu, tau moja nepažįstamas, bet tarsi ir panašių veido bruožų turintis žmogus. Gal dar susitiksi su juo kur nors degalinėje, pakelės parduotuvėje ar motelyje. Trumpai pasišnekėsi. O gal ir nebepasimatysi, nes jis jau nuvažiavo savais keliais. Bet juk nors beveik pasisveikinai. Tautietis…
O ir vėliau, jau grįžus iš užsitęsusios „komandiruotės“, kuri galėjo trukti vos tris mėnesius (bandomąjį laikotarpį), bet užsitęsė, ir vėl atsidūrus Europoje, gimtinės trauką pajunti net trumpalaikėse „Erasmus“ išvykose. Nesvarbu, ar būtum nuostabiose Azorų salose, ar istorijos tūkstantmečius rodančioje Graikijoje, ar viduramžių dvasią išsaugojusiame Vokietijos miestelyje, ar gana moderniame Slovakijos universitetiniame mieste, ar Danijos autostradoje, vedančioje iš oro uosto į daugiaaukščio didmiesčio centrą, Tėvynės vaizdiniai niekur neapleidžia. Vienur kažko pasimokai ir mielai perkeltum į Lietuvą, o kitur ir pasididžiuoji („pas mus geriau“). Gražesni miškai, lygesni, ne taip baisiai akmenuoti laukai… Juk namuose – geriausia…
Vieną gražų šių metų spalio pradžios sekmadienį su artimaisiais išsiruošėme į seniai planuotą kelionę Nemuno vingių link. Tarp miškų ir vaizdingų lygumų vingiuojančiais keliais pasiekę Jurbarką, pasukome Kauno kryptimi. Nieko neįprasto… Ne kartą matytos pilys, tik atnaujintos, jose įrengtos kuklios, tarsi mėgėjiškos parodėlės, turinčios nukelti į mūsų viduramžius, bet nenukeliančios. Kavinukė lyg ir su lietuviškais patiekalais, bet to lietuviškumo likę tik blankūs šešėliai. Prie Raudonės pilies – gausybė automobilių. Trūksta tik beveik visur jau įprasto sendaikčių turgelio. Nelabai suprantu, kodėl juos taip vadina, nes ten gali rasti ir visai modernų, net madingą drabužį. O ir sendaikčiai – daugiausia unikalūs, kruopščiai restauruoti ir visai nepigiai kainuojantys. Kartais pagal prekių gausą vos ne pakelės „univermagas“.
Pilyje mokyklos jau nebėra. Sako, čia net mokinių nebėra. Bet mano, prieš daug metų pradėjusio dirbti mokytojo, atmintyje iškyla erdvi pilies salė antrame aukšte, kurios viduryje mūsų abiturientai tada pastatė nemažą naujametinę eglę ir patys sumeistravo įdomų, besisukantį apšvietimą. Salė – pilnutėlė, joje ne tik mokinių tėvai, bet ir tie, kurie savo atžalas jau seniai į mokslus išleido. Sveikiname vieni kitus, dalijamės šypsenomis ir palinkėjimais. Netoliese švyti mokyklos bendrabučio langai…
Negaliu patikėti, kad ir čia nebėra mokinių. Vyksta pilies aplinkos tvarkymo darbai, bet jie man kažkodėl labiau panašūs ne į tvarkymą, bet į darkymą. Istorinės atminties darkymą. Privažiavimas prie centrinio įėjimo atrodė visai ne taip, tokių kampuotų klombų ir takų prie pilių nebūna. Bet juk dabar nauji laikai – nors ir nežmoniškai, užtat kitoniškai. Juk mes dabar – „pasaulio piliečiai“. Tai kam saugoti tai, ko jau nebeprireiks. Grafai su keturiais žirgais nebeatvažiuos, o BMW ir mersedesams reikia kitokio išplanavimo erdvių. Paėjėti bent kiek ilgesnį atstumą – nebemadinga. Bet palaukime ir pamatysime, kuo taps šio unikalaus panemunės objekto aplinka.
Nuo Raudonės sukame Veliuonos link. Už jos – rodyklė į Klangius. Petro Cvirkos tėviškės sodyba tebestovi lygių laukų viduryje. Čia niekas nepasikeitė, tik duryse spyna kabo. Trobelės langai neužleisti užuolaidomis, todėl kambarių vidus – gerai matomas. Apie jokias politines aplinkybes čia nebesinori galvoti. Jos – gerai žinomos, o praeities objektų laužymo ir daužymo stilius – ne man. Kambarėlių vaizdas primena ne konkretų, gal ir labai susipainiojusį žmogelį, bet to laikmečio buitį: kuklūs namų darbo baldeliai, drobiniai lovų užtiesalai. Tokioje aplinkoje augo mūsų seneliai ir tėvai. Tik jau ne kartą esu pagalvojęs, kodėl taip trumpai tam Cvirkai buvo skirta gyventi pokariu. Gal kažkas, „vairavęs“ jo veiklą, išsigando, kad žmogelis gali ir praregėti, atsipeikėti, todėl ir pasistengė juo kuo greičiau atsikratyti. Pokario laikų pasakojimuose dažnai skambėdavo mintis: „Tas, kuris išdavė savus, progai pasitaikius, išduos ir naujuosius užsakovus.“ Juk tuo metu jau visu smarkumu vyko Lietuvos „sodybų turėjimo metas“.
Ir štai – Vilkija. Kukli standartinė rodyklė kviečia į Antano ir Jono Juškų muziejų, apie kurį pilna atsiliepimų ne tik istorijai skirtuose šaltiniuose, kuriuos nedaug kas dabar varto, bet ir socialiniuose tinkluose. Kažkas užsigeidė šios vietos, nuo kurios atsiskleidžia nepakartojama Nemuno vingio panorama, todėl muziejaus gali ir nebelikti. Bet pirmiausia iš jo reikia iškraustyti jo kūrėjus ir puoselėtojus.
Kiekvienas, kuris sugeba susikaupti, šiame muziejuje patirs tokį įspūdį, kokio nesukels net dešimt šiuolaikiškų panašios paskirties muziejų. Kažkada buvusios klebonijos pastate įkurtas ir jau kelis dešimtmečius veikiantis nepakartojamas tautos kultūros paveldo puoselėjimo centras. Paveldas čia – gyvas, Vidos Sniečkienės įkūnytas nuostabiuose šiaudiniuose „soduose“, kuriais jau susidomėjo ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos tautų kūrybos gerbėjai. Kitame kambaryje ant stalo guli pedagogo, dainų rinkėjo dr. Antano Mockaus monografija apie garsiuosius Juškas. Greta ir jo išleisti Juškų dainų rinkiniai, už kurių parengimą pokariu šis mokslininkas buvo išvarytas iš instituto. Man teko laimė su juo ne vienerius metus dirbti jau kitame – Mokyklų (vėliau – Pedagogikos) mokslinio tyrimo – institute, kuriame tuo metu prieglobstį ir galimybę dirbti gavo ir iš Pedagoginio instituto išvarytas prof. Jonas Laužikas, tuo metu dar tik būsimoji profesorė dr. Meilė Lukšienė, iš tremties grįžę fizikas dr. Zigmas Ramanauskas ir muzikos pedagogas dr. Zenonas Marcinkevičius…
Muziejaus sodelyje, šalia šimtametės liepos sutikome ir muziejaus šeimininką – paveldosaugininką, skulptorių Arūną Sniečkų. Kūrybinio įkvėpimo paženklintu veidu švytintis žmogus labai paprastais žodžiais paaiškino, kaip kilo mintis iš tos atsitiktinai surastos ąžuolo kamieno dalies išdrožti Eglę – Žalčių karalienę. Prie būsimosios skulptūros pridėjęs jau gatavą detalę, parodė, kaip čia Eglė prie krūtinės glaus nukankintą Žilviną.
Juškų muziejus – nepakartojamas, priskiriamas vis labiau nykstančiai jų grupei – gyviesiems muziejams. Tokiems, kurie turi lietuviškos sodybos kvapą, kuriuose jauti tikrą meilę ne tik paveldui, bet ir visai valstybei – Lietuvai.
Jonas Jasaitis
(Pabaiga – kitame numeryje)