Lietuvoje į doktorantūros studijas kasmet įstoja apie 600 doktorantų. Tyrimai rodo, kad jų nebaigia ir akademinę bendruomenę palieka nuo 20 iki 50 proc. planavusių studijuoti.
Su kokiais sunkumais susiduria doktorantai, kad tokia didelė jų dalis nusprendžia nutraukti studijas? Kuo jiems gali padėti planuojamas doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto doktorantėmis – Vaida Kirkliauskaite (geologija) ir Jovita Žėkaite (sociologija) bei Kauno technologijos universiteto jaunuoju mokslininku dr. Mindaugu Baranausku.
Kodėl nusprendėte studijuoti doktorantūroje?
Vaida Kirkliauskaitė. Mano mokslinio darbo tema – gana plati, todėl tyrimus pradėjau dar bakalauro studijose ir tęsiau magistrantūroje. Norėjau vykdyti didesnius mokslinius projektus, tad doktorantūra – būtinas laiptelis. Geologo tyrėjo darbas yra įvairesnis nei geologo, dirbančio gamybiniame sektoriuje. Gali laisviau rinktis, ką ir kada tyrinėti, keliauti į ,,lauko darbus“ įvairiose pasaulio šalyse, kurti naujus tyrimų metodus ir modeliuoti vykstančius procesus, dirbti tarptautinėse mokslininkų komandose. Tiesa, su šia prabanga turi priimti ir kitą medalio pusę, kai nesi tikras dėl savo ateities, kas bus, pasibaigus projektui, ar turėsi užtektinai įdomių idėjų ir pajamų. Gamybinis sektorius užtikrina pastovumą, greičiau matomas geologinių žinių taikymo rezultatas, o tai taip pat motyvuoja augti.
Disertacijos vadovas prof. Gediminas Motuza nepastebimai įskiepijo dalį vertybių, susijusių su moksliniais tyrimais. Buvau skatinama perimti kitų kolegų įdirbį ir tęsti jų darbus. Todėl ir apsisprendžiau rinktis doktorantūros studijas Lietuvoje. Tiesa, po daugiau nei 10 metų, praleistų akademinėje bendruomenėje, stebint aukštojo mokslo situaciją, turiu sutikti, kad pasirinkau ne patį lengviausią kelią. Tyrėjų laukiančius išbandymus atskleidžia dar 2019 m. vykdytas MOSTA tyrimas ,,Mokslo daktarų karjera Lietuvoje: užimtumas, pajamos ir veiklos sektorius“. Pasak šio tyrimo, doktorantų skaičius mažėja, Lietuva labai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio, kyla darbo krūvio ir atlyginimo problemos. Išryškėjo pajamų skirtumai ne tik tarp socialinių, humanitarinių ir fizinių mokslų, bet ir tarp vyrų ir moterų.
Jovita Žėkaitė. Dar net nepradėjusi bakalauro studijų, jau svajojau apie tai, kad turėsiu ir mokslų daktaro laipsnį. Jaunatviškos svajonės po truputį pildosi, dedant dideles pastangas. Po magistrantūros studijų padariau metų trukmės pertrauką, kurios metu pasitikrinau, ar noriu išbandyti mokslininko kelią. Prieš stodama į doktorantūrą, kalbėjausi ir su kolegomis. Jau iš anksto buvau nusistačiusi, kad teks derinti studijas ir darbą. Nors doktorantų stipendijos šiuo metu yra padidintos ir būtų galima leisti sau tik studijuoti, tačiau išeiti į darbo rinką trisdešimties ir dar be praktinio darbo patirties – baugu.
Mindaugas Baranauskas. Mano magistrantūros studijos buvo labiau orientuotos į fundamentalų mokslą, negu į praktinį taikymą. Joms įpusėjus, kilo idėjų dėl doktorantūros temos, kuri iš dalies siejosi su ankstesniais bakalauro ir magistro darbais ir su asmeninio gyvenimo kelių paieškomis. Doktorantūra buvo galimybė vis dar būti studentu ir taip naudotis studentiškomis teisėmis, pavyzdžiui, ir toliau pigiai gyventi bendrabutyje, naudotis nuolaidomis viešajam transportui… Taip pat džiaugiausi, kad galėjau likti kultūringoje ir išsilavinusioje akademinėje terpėje, toliau gyventi idėjų pasaulyje, ypač lanksčiai dėliotis dienotvarkę, keleriems metams į priekį užsitikrinti pastovias pajamas. O alternatyvių kelių nemačiau. Nebent išeiti į labai lėkštą, buitišką ir neapibrėžtą suaugusiojo gyvenimą be darbo ir praktinės specialybės.
Su kokiais išbandymais ir problemomis susiduria doktorantai?
Mindaugas Baranauskas. Kadangi doktorantūros studijos yra gana individualios, problemos gali ganėtinai skirtis, tiek priklausomai nuo paties doktoranto, tiek nuo studijų krypties, nuo vadovo bei konkrečios bendruomenės, tiek nuo aplinkos sąlygų arba visų šių sąlygų derinio. Bendriausias iššūkis – kaip suvaldyti itin didelę laisvę veikti ir kartu išaugusią atsakomybę už savo pasirinkimą. Ankstesnėse studijų pakopose buvo aiški studijų programos struktūra, o doktorantūroje visi pasirinkimai, planavimas ir plano laikymasis yra doktoranto kūrybiškumo ir savidrausmės reikalas, nors ir jaučiant vadovo priežiūrą.
Jovita Žėkaitė. Manau, kad vienas esminių trūkumų yra savo teisių ir pareigų nežinojimas. Jeigu bakalauro ar magistro metu studentai dirba grupėse ir bendradarbiauja tarpusavyje, tai doktorantai dažniausiai dirba po vieną arba su kitais jau disertacijas apgynusiais tyrėjais. Trūksta bendruomeniškumo, kuris padėtų lengviau susigaudyti, kaip spręsti iškilusias problemas. Pastebėjau, kad kai kuriose institucijose nėra aišku, ką turi daryti pats doktorantas ir kaip jam gali padėti administracija. Dar sudėtingesnės problemos kyla jungtinių studijų doktorantams, kurie būna pavaldūs dviem ar daugiau institucijų. Jie pasimeta biurokratinėse pinklėse, kai tiksliai nežino savo teisių ir pareigų. Ne paslaptis, kad neaiškus doktoranto statuso apibrėžimas kai kuriose institucijose gali sudaryti sąlygas piktnaudžiauti, užkraunant doktorantūros studentams daugiau įpareigojimų, negu galima tikėtis. Tai menkina motyvaciją kūrybiškai dirbti.
Vaida Kirkliauskaitė. Problemų – labai daug, o pokyčiai vyksta per lėtai. Atidėjus į šalį valstybės lygio problemas, tenka pripažinti, kad trūksta ir pačių doktorantų aktyvumo bei susitelkimo, sprendžiant savo specifines problemas. Pirmiausia pajuntame neskaidrų mobilumo ir tyrimo lėšų skirstymą. Trūksta darbo vietų, geresnių darbo sąlygų, laboratorijų ir laboratorinės įrangos, tarp kurių yra net tokie paprasti dalykai, kaip darbo kompiuteris, kėdė ar pirštinės. Nėra aiškiai apibrėžtos administracinės procedūros, trūksta sklandaus bendradarbiavimo tarp doktoranto, vadovo, doktorantūros komitetų ir doktorantūros skyriaus.
Labai aktuali problema, kad trūksta socialinių garantijų motinystės, tėvystės ar ligos atveju. Gali imti akademines atostogas, tačiau tuo metu negausi jokių pajamų. Ilgoje perspektyvoje tenka kalbėti apie darbo stažą, pensijos kaupimą, būsto paskolas ir kitas galimybes, kurios suteikiamos kartu su darbuotojo statusu. Net pavasarį skiepijant švietimo darbuotojus nuo COVID-19, universitete nedirbantys doktorantai buvo pamiršti, nes vis dar neaiškus jų statusas aukštajame moksle.
Žinoma, tai reikalauja pastovaus dialogo su pačiais doktorantais. Greičiausiai pirmųjų metų doktorantams ar neturintiems šeimos ir dar papildomai dirbantiems studento statusas atrodys patraukliau. Studijoms įpusėjus, ypač kai susilaukiame vaikų, kai tenka aktyviau planuoti karjerą, kyla ir kitų klausimų. Todėl, norint pritraukti daugiau doktoratų, suteikiant jiems sąlygas dirbti ir kurti šeimą, būtina kalbėti apie hibridinį studento-darbuotojo statusą ir ieškoti kompromisų.
Kaip siūlytumėte spręsti šias problemas?
Mindaugas Baranauskas. Pirmiausia reikia nusiteikti doktorantūrai, pasirinkti studijų kryptį, priklausomai nuo savo asmenybės ir ryžto įgyvendinti turimą viziją. Pasirinkti vadovą (ar konsultantą, komandą) reikia ne tik pagal profesinę sritį, bet ir pagal asmenybės bruožus, ypač bendravimo stilių.
Jovita Žėkaitė. Būtina apibrėžti, kas yra doktorantas universitete, ir nustoti šį statusą traktuoti pagal „patogumo institucijai“ principą. Patys doktorantai turėtų būti labiau vieningi, jungtis prie doktorantų klubų ir organizacijų, besirūpinančių jų teisėmis.
Vaida Kirkliauskaitė. Reikia skaidrinti finansavimo procesus, įtraukiant doktorantus į diskusijas dėl finansavimo principų ir studijų proceso organizavimo, stiprinti grįžtamąjį ryšį, nuolat kontroliuoti studijų proceso kokybę. Reikia kviesti daugiau specialistų iš užsienio, skatinti mūsų mokslininkus dažniau dalyvauti mainuose ir vežti gerąją patirtį į Lietuvą. Dažnai reformos atliekamos tik formaliai: viskas įgauna gražų išorinį apvalkalą, bet viduje vyksta po senovei.
Džiaugiuosi, kad dar pavasarį Vilniaus universiteto doktorantai turėjo galimybę susitikti su rektoriumi Rimvydu Petrausku. Susitikimas parodė, kad iššūkių, su kuriais susiduria doktorantai, spektras yra be galo platus. Tikiuosi, kad tokios diskusijos paspartins teigiamus pokyčius ir padės doktorantams susitelkti. Reikia peržiūrėti doktorantų pareigas, sugriežtinti jų atestacijas. Dažnai pirmaisiais metais į doktoranto veiklą žiūrima pro pirštus, o paskutiniais jų krūvis išauga taip, kad doktorantas nebespėja, pervargsta ir, kaip sakoma, „perdega“.
Kartais doktorantūros metu leidžiama mažiau dalyvauti universiteto veikloje. Pavyzdžiui, ne kiekvienas doktorantas dėsto universitete. Nors doktorantūros studijų reglamente yra pateikta rekomendacija dėstyti, dėsto tik kai kurie doktorantai, dažnai net neatlygintinai, o kiti neturi tokios galimybės. Taip doktorantūra neretai tampa papildomu pajamų šaltiniu, kai dėmesys skiriamas kitai darbovietei.
Kiekviena doktorantūrą organizuojanti ir administruojanti institucija turi savų problemų. Bet iš bendros patirties ir atliktų tyrimų apie doktorantų pasitenkinimą studijomis pastebėjau, kad būtina automatizuoti administracines procedūras ir pateikti bendras instrukcijas, kaip vyksta šis procesas, kas kam atsakingas, kur kreiptis. Neakademinis personalas keičiasi labai dažnai. Nauji darbuotojai nespėja susipažinti su nustatyta tvarka ir negali doktorantams suteikti informacijos. Nėra tęstinumo ir nuoseklumo, perduodant darbus ar keičiantis įvairių lygių vadovų kadencijoms. Reikėtų numatyti reguliarias išmokas motinystės, tėvystės bei ligos atveju ir kitokią pagalbą, pavyzdžiui, psichoterapeutų konsultacijas, vaiko priežiūrą ir pan.
Prasidėjo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos kartu su psichologu Arūnu Žiedeliu ir Karolina Bagdone vykdomas doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimas. Kuo jis svarbus?
Vaida Kirkliauskaitė. Būtina išsiaiškinti problemas pagal studijų kryptis, doktorantūros metus, institucijas ir kt. Kadangi dalis problemų turi būti sprendžiama valstybės lygmeniu, tam reikia mokslinio ir statistinio pagrindimo. Tyrimas gali padėti išryškinti problemų priežastis, skatinti diskusijas, nes ir doktorantų problemos yra skirtingos, priklausomai nuo jų srities specifikos. Visiems patogaus sprendimo nebus, tačiau, jeigu norime augti ir stiprinti aukštojo mokslo kokybę, turime būti lankstūs ir ieškoti kompromisų.
Jovita Žėkaitė. Tyrimas turėtų padėti apibrėžti pagrindines problemas, dėl kurių net ir motyvuoti doktorantai nusprendžia palikti akademinę bendruomenę. Esame valstybė, kuri labai mažai finansuoja mokslą. Kadangi jauni žmonės nemato galimybių kokybiškai dirbti akademiniame sektoriuje, aukšto lygio mokslininkų trūkumas netrukus taps viena svarbiausių ateities problemų.
Mindaugas Baranauskas. Nors doktorantų nėra daug, jie tarpusavyje retai bendrauja. Tad toks paveikslas gali būti nepilnas ir neobjektyvus. Savijautos ir produktyvumo tyrimas, kuriame dalyvautų tiek dabartiniai doktorantai, įskaitant ir pasiėmusius atostogas, tiek sėkmingai užbaigę studijas, tiek ir jas metę, gali suformuoti išsamų vaizdą.
Interviu parengė Karolina Bagdonė
(Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga)