Tiek Lietuva, tiek kaimynė Lenkija bando atgaivinti laivybą savo ilgiausiose upėse.
Mūsų kaimynė imasi statyti užtvankas ir hidroelektrines, skirdama šiems sprendimams milijardus zlotų, o Lietuva bando ieškoti, kaip tikimasi, ekonomiškesnių sprendimų. Tačiau ar mūsų pasirinktas taupesnis sprendimas („žvirblis – rankoje“) atsipirks, ypač kalbant apie ilgesnę perspektyvą? Jau galima atsakyti, kad ne. Reikėtų mokytis iš Lenkijos, nes jos pasirinkti žingsniai užtikrina maksimalią naudą ekonomikai, žmogaus aplinkai ir laivybai.
Lietuvoje jau bent gerus kelis dešimtmečius kalbama apie laivybos Nemune atsigavimą. Nuolat akcentuojami jos neginčijami privalumai, lyginant su automobilių transportu. Iki šiol pagrindinis dėmesys buvo skirtas upės žemupiui – žemiau Kauno hidroelektrinės. Tik neseniai pradėta kalbėti apie Nemuno aukštupį, t. y. vagą, esančią aukščiau hidroelektrinės. O pastaroji yra pagrindinė fizinė kliūtis tiek ištisinei laivybai, tiek žuvų migracijai.
Kauno užtvankos griauti net minties beveik niekam nekyla. Siūlomi gana pragmatiški sprendiniai – laivybos šliuzas ir žuvitakis. Pastarajam jau buvo parengti preliminarūs projektiniai pasiūlymai, o šliuzui praktiškai dar nieko nepasiūlyta. Yra tik prieš 70 metų rusų hidroinžinierių parengtos schemos. Buvo parengti du skirtingi variantai: laivų liftas, kai minimaliai naudojamas saugyklos vanduo, arba dvigubo tipo laivų šliuzas.
Jau kelis dešimtmečius laivyba Lietuvos ir Lenkijos ilgiausiose upėse Nemune ir Vysloje yra beveik numirusi, lyginant su praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio apimtimis. Tai labiausiai liečia krovinių plukdymą. Pramoginė laivyba dar šiek tiek rodo gyvastį, bet tik trumpuose ruožuose, arčiau miestų, gyvenviečių ir upių deltose. Priežastys yra aiškios: ištisais dešimtmečiais nebuvo investicijų vandens kelio palaikymui ir upių vagų priežiūrai. Laivų nėra arba jie pasenę. O pagrindinė priežastis yra pralaimėjimas konkurencinėje kovoje dėl krovinių su vilkikais.
Abiejose šalyse, siekiant atgaivinti laivybą, dėmesys kreipiamas į upių žemupius. Tačiau politiniai ir techniniai sprendiniai, skirti reikalingo laivybai vandens gylio užtikrinimui, yra visiškai skirtingi. Vysloje planuojamos saikingo aukščio užtvankos su hidroelektrinėmis, kurių vandens saugyklos reikiamą gylį sudarys be problemų. Nemune šis variantas yra ekonomiškesnis, kalbant apie sąnaudas ir kitus sumetimus, tačiau jis negali būti įgyvendintas dėl vandensaugos teisėje numatytų suvaržymų. Juo labiau kad Lietuvos Vyriausybės programoje kalbama apie užtvankų šalinimą.
Laivybos kanalo gyliui reguliuoti buvo pasirinktos bunos – siauri, statmeni pylimai upės vagoje, naudoti Nemune jau prieš kelis šimtmečius. Vokiečių inžinieriai pirmąsias bunas Nemune ties Smalininkais, Rusne, Gilija pastatė 1800–1820 m.
Lenkijoje – milijardai eurų investicijoms į vandentvarką
Vysla yra ne tik ilgiausia Lenkijos upė, bet ir Europos tarptautinės reikšmės vidaus vandens kelias, kuris per Dnieprą sujungia Baltijos jūrą su Juodąja. Nemunas yra šio kelio atšaka (nuo Klaipėdos iki Kauno). Tos pačios klasės vandens kelias per Lenkiją, Vyslos žiotis veda į Lietuvą: iš Roterdamo per Aistmares (Kaliningrado įlanka), Kuršių marias į Klaipėdą. Tačiau šiame vandens kelyje yra didelių techninių spragų ir trūksta jungčių. Be to, dėl Lietuvos ir Rusijos prastų kaimyninių santykių, vargu ar šis vandens kelias bent šiuo metu gali būti įgyvendintas. Kaip Lietuvos Nemune, taip ir Vysloje yra vienintelė veikianti Vloclaveko hidroelektrinė.
Lenkijos vandenų agentūros pavyzdys
Lenkijos Seimas patvirtino Vyslos žemupio vandentvarkos projektą, atsižvelgdamas ir į klimato kaitą. Didžiausi iššūkiai kyla dėl to, kad daugiau kaip 50 metų nebuvo investuota į upėtvarką, o klimato kaita daro savo įtaką. Numatyta 14,7 mlrd. eurų investicijų programa vandens saugykloms (tvenkiniams) ir hidrosistemoms. Planuojama, kad šios investicijos pagerins potvynių, sausrų, gruntinių vandenų valdymą, išplėtos vandens transportą ir turizmą, prisidės prie miestų pramonės, žemės ūkio. Oderio ir žemutinės Vyslos programa numato plėtoti vandens transportą tarptautiniais vandens keliais. Žemutinėje Vysloje numatytos net penkios užtvankos, kurios užtikrintų būtiną gylį IV vandens kelio klasei pasiekti. Jų preliminari vertė – 5 mlrd. eurų. Projektą planuojama įgyvendinti iki 2048 m.
(Tęsinys – kitame numeryje)
Prof. Petras Punys