I. MOKSLO ALKIS
1. Tautos samprata besikeičiančiame pasaulyje
2019 m. lapkričio 14-osios vakaras Kauno Rotušėje. Salę užpildė XVI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo dalyviai bei svečiai, atstovaujantys svarbiausioms mūsų valstybės valdymo, mokslo ir studijų institucijoms. Gražus būrys pranešėjų, atvykusių iš kelių dešimčių užsienio šalių, Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė Dalia Henkė ir kiti PLB tarybos nariai, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juras Banys, švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius, Seimo nariai, pirmojo suvažiavimo dalyvė Elona Vaišnienė ir kt. Ir štai į susirinkusius kreipiasi vienas iš trijų pagrindinių pirmojo simpoziumo, įvykusio Čikagoje 1969 m., organizatorių – kompiuterijos ir tarpplanetinės komunikacijos specialistas prof. Algirdas Avižienis. Kitų dviejų – tuometinio JAV lietuvių bendruomenės pirmininko, inž. Broniaus Nainio ir Marso bei kitų planetų atmosferos tyrėjo dr. Arvydo Kliorės šį iškilmingą vakarą jau nebėra, juos pasiglemžė negailestinga laiko srovė.
Ar bent vienas iš pirmojo simpoziumo organizatorių tada galėjo tikėtis, kad lygiai prieš pusę amžiaus šviesiausių lietuvių išeivijos atstovų iškelta idėja kada nors pasieks savo valstybingumą atkūrusią Lietuvą, kad štai buvusioje Laikinojoje sostinėje bus iškilmingai pradėtas jau šešioliktasis simpoziumas?
Ir jau visai nesmagu priminti, kad dėl kelių abejingų pasaulio kultūros raidai Lietuvos biurokratų simpoziumų rengimo tradicija buvo sustabdyta net aštuoneriems metams, nors šią idėją išeivijos mokslininkai ir visuomenininkai dar Sąjūdžio aušroje padovanojo Lietuvai. Septintasis simpoziumas buvo surengtas Lietuvoje 1991 m. gegužės 23–30 d., kai dar tebebuvo užgrobti mūsų radijo ir televizijos pastatai, kai apie juos dar slampinėjo iš kažkokio sovietinės imperijos pakraščio atvežti kareiviai, net karštą vasaros dieną apmaukšlinti neperšaunamomis uniformomis, nors niekas į juos nesikėsino.
2. Išeivijos mokslinis potencialas
Įvairiuose šaltiniuose jau gana išsamiai nušviesta, kaip kilo mintis organizuoti mokslininkų ir kitų tyrėjų susibūrimus. Todėl šiame skyriuje apsiribojame įvardindami tik svarbiausius šios unikalios veiklos faktus. Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų idėja neatsirado tuščioje vietoje. Gal po kurio laiko subręs tyrėjai, gebantys įvertinti lietuvių ir iš Lietuvos kilusių mokslininkų įnašą į pasaulio mokslo lobyną. Kai ir šiandien girdime, kad iki Antrojo pasaulinio karo buvome vos ne beraščiai ir mažaraščiai, pirmiausia turėtume labai atidžiai įvardinti šių simpoziumų programose nurodytus faktus. Praėjus vos penkiolikai metų po Antrojo pasaulinio karo, lietuvių mokslininkai jau dėstė stipriausiuose JAV ir kitų valstybių universitetuose, dirbo mokslinio tyrimo komandose, o ne viena dešimtis užėmė ir institucijų vadovų pozicijas. Susimąstykime, kiek būtume pasiekę, jei ne sovietinė okupacija.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose ir kai kuriose kitose valstybėse susitelkė tūkstančiai lietuvių intelektualų. Kaip rašoma šiam laikotarpiui skirtoje literatūroje, tarp jų didelę dalį sudarė inteligentai, ėję svarbias pareigas Lietuvos valstybės administracijoje, kariuomenėje, kultūros ir švietimo institucijose. Vieni iš jų buvo dar tik neseniai įgiję universitetinį išsilavinimą, o kiti jau turėjo sukaupę turtingą akademinės veiklos patirtį, išugdę gausų Pirmosios Respublikos (1918–1940) specialistų būrį. Vienų karo pabėgėlių vaikai buvo dar tik pradedantys lankyti mokyklas, o kiti išsiilgę galimybės tęsti studijas arba pradėti savarankišką profesinę veiklą.
II. MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMAI – NEPAKARTOJAMA KARO ATSKIRTOS TAUTOS DALIES KŪRYBOS SKATINIMO IŠRAIŠKA
1. Pirmojo simpoziumo idėja
1950 m. JAV susikūrusi lietuvių bendruomenė ėmė planuoti, kaip surengti Amerikoje gyvenančių įvairių specialybių lietuvių mokslininkų bei menininkų susitikimus, kurių metu jie galėtų supažindinti visuomenę su jų pasiekimais. Lietuvių mokslininkų sutelkimui didelės įtakos turėjo 1956 m. Romoje atkurta Lietuvių katalikų mokslo akademija, vienijusi visus po pasaulį išsiblaškiusius lietuvius katalikus mokslininkus, kuri ėmė organizuoti šios akademijos narių suvažiavimus. Pirmieji suvažiavimai įvyko 1957 m. Romoje, 1961 m. – Čikagoje, 1964 m. – Niujorke, 1967 m. – Vokietijoje (Hiutenfelde).
Iki surengiant pirmąjį mokslo ir kūrybos simpoziumą išeivijoje jau veikė Lietuvių profesorių draugija, Lietuvių rašytojų draugija ir kitos menininkų profesionalų specialistų ir mokslo draugijos: Lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga, Lietuvių gydytojų sąjunga, Lietuvių agronomų sąjunga. Vienas iš labiausiai reikšmingų Lietuvių profesorių draugijos pasiekimų – Lituanistikos instituto įkūrimas Čikagoje, Jaunimo centre. Kai kurios organizacijos deklaravo tęsiančios 1918 m. Vasario 16-osios Aktu atkurtoje Lietuvoje įsteigtų organizacijų veiklą. Viena iš tokių organizacijų buvo Lietuvos agronomų sąjunga, Lietuvoje įkurta 1921 m. sausio 8 d.
Autoriai, rašę apie pirmojo simpoziumo idėją, vieningai pabrėžia šio sumanymo autorių ir rengėjų – Algirdo Avižienio, Arvydo Kliorės ir Broniaus Nainio – vaidmenį. Tai buvo antrosios emigracijos bangos atstovai, labai plataus interesų ir požiūrio lauko, siekiantys bendruomeniškų tikslų, susijusių su atskirtimi tarp laisvojo pasaulio ir už „geležinės uždangos“ likusios Lietuvos.
Bene išsamiausiai pirmojo simpoziumo uždavinius ir eigą apžvelgė filosofas dr. Juozas Girnius. Jis pabrėžė, kad tai – labai gera proga mokslininkams ne tik pasikeisti nuomonėmis, bet ir artimiau susipažinti. Progų keistis mokslo žiniomis yra gana daug. O štai galimybių asmeniškam lietuvių mokslininkų bendravimui ir jų tarpdisciplininėms diskusijoms yra gerokai mažiau.
Taigi pradžioje šiam susibūrimui apibūdinti vartota „mokslininkų suvažiavimo“ sąvoka. Autorius ypač akcentuoja būtinybę stiprinti skirtingų kartų mokslininkų bendravimą: „Tokio suvažiavimo reikalas ypač suaktualėjo, per laiką iškilus jau gana gausiai jaunųjų mokslininkų kartai.“ Vyresnieji mokslininkai pažįsta vieni kitus ir palaiko ryšius dar nuo gyvenimo Lietuvoje laikų ir dalyvaudami lietuviškajame gyvenime. Tačiau jaunesnioji mokslininkų karta daugeliui vyresniųjų yra visai nežinoma. J. Girnius rašo: „Vyresnieji mūsų mokslininkai daugeliui jaunesniųjų tėra tik girdėti ar net visiškai negirdėti. Todėl iš tiesų aktualu artimiau susipažinti mūsų vyresniesiems ir jaunesniesiems mokslo žmonėms.“
Ruošiantis pirmajam simpoziumui, kaip svarbiausias iškeltas uždavinys įkurti Pasaulio lietuvių mokslo draugiją, „kuri sutelktų visas laisvojo pasaulio lietuvių mokslines pajėgas, dirbančias universitetuose, tyrimų laboratorijose, bibliotekose, redakcijose. Abu anksčiau nurodyti uždaviniai – artimiau susieti mūsų mokslininkus savo tarpe ir su visuomene – negalės būti pasiekti vien tik būsimuoju Mokslo ir kultūros simpoziumu. Šių uždavinių siekimui reikia pastovios organizacijos. Tokia institucija ir numatoma Pasaulio lietuvių mokslo draugija“.
2. Pirmojo simpoziumo reikšmė
Įvairiuose šaltiniuose, skirtuose pirmajam simpoziumui aptarti, nurodoma, kad šis renginys sukėlė nemažą ne tik akademinės, bet ir kitos intelektualiosios visuomenės dalies susidomėjimą. J. Girnius rašo: „Trejopu atžvilgiu galime šį mokslininkų suvažiavimą laikyti pasisekusiu. Pirma. Nors ir kukliu simpoziumo vardu pavadintas, šis Mokslo ir kūrybos simpoziumas iš tikro buvo pačių mokslininkų suvažiavimas. Čikagoj rengiamuose suvažiavimuose niekada salės nėra tuščios, nes visada jas pripildo vietinė publika. Nestokojo jos ir šį kartą bendruosiuose posėdžiuose. Tačiau ir iš visos Amerikos, nuo Atlanto iki Pacifiko (red. – Ramiojo vandenyno), suvažiavusių mūsų mokslininkų buvo pakankamai gausu, kad Čikaga jų neužgožtų.“
Simpoziumo rengėjus nudžiugino ir tai, kad jo dalyviai buvo gana įvairaus amžiaus, atstovaujantys skirtingoms mokslininkų kartoms, pradedant doktorantais ir baigiant solidaus amžiaus profesoriais.
Simpoziumo programa buvo įvertinta kaip pakankamai brandi. Jo rengėjams pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp technikos bei gamtos mokslų, iš vienos pusės, ir visuomenės (socialinių) bei humanitarinių mokslų, iš kitos. Abu šio simpoziumo programos rengėjai organizatoriai buvo inžinerinių mokslų atstovai. Šių mokslų atstovų ir buvo daugiausia tarp jaunųjų mokslininkų.
Simpoziume humanitarinių mokslų, ypač kalbotyros ir literatūros, posėdžiai buvo skirti lituanistinėms problemoms. „Bet pasigesta istorijos. Deja, būtų tekę remtis tik vyresniaisiais istorikais, nes jaunesniuosiuose mokslininkuose istorikų stokojame. Užsiminėme ir apie literatūros mokslininkų dalyvavimą. Lygiai būtų lauktina ir menotyrininkų. Muzikologų, berods, nė vieno neturime. Bet dailės tyrinėtojų ir istorikų vienas antras yra. Būtų pravartu nukreipti jų dėmesį ir į lietuviškąją dailės kūrybą. Pačiais paskutiniais mėnesiais buvo atsiminta ir filosofija. Tačiau atskiro filosofijos posėdžio nebebuvo įmanoma suorganizuoti.“
Vienas iš pirmojo simpoziumo posėdžių buvo skirtas apžvelgti mokslo raidą sovietų okupuotoje Lietuvoje. Posėdžiui vadovavo prof. dr. Tomas Remeikis iš St. Joseph’s koledžo (East Chicago, Ind.), taikliai pastebėdamas, kad sovietinėje santvarkoje mokslas laikomas politinės socializacijos instrumentu.
(Tęsinys – kitame numeryje)
Dr. Jonas Jasaitis