1. Ar tikrai bus bibliotekų tuštėjimo metas?
„Pinigų nėra, palaukit geresnių laikų“ – tokiu sakiniu galima išreikšti kultūros ministro Simono Kairio požiūrį. Dievaži, bibliotekos bus numarintos… Jei neskaitai knygų, lengviau valdyti žmogų. Daug tokių neskaičiusiųjų turi raudona meškutė, kuri gauna į skūrą nuo Ukrainos didvyrių. Rusijoje bibliotekos, jei jų iš viso yra miestuose, tapo „muziejais“ – jos dūsta nuo senų Lenino, Stalino laikų knygų, apie naujas tik pasvajoti gali, o ir skaitytojų – tik vienas kitas.
Čia aš nekalbu apie tautą, kalbu apie visuomenę, kuriai knyga – tolima ir nepasiekiama, kurioje nėra net noro ją pasiekti. Lietuvoje susiklostė situacija, kai noras dar yra, bet knygų prieinamumas mažėja. Kai jis dar labiau sumažės, dings ir noras jas skaityti, o tai lemtų, kaip teisingai supratote, visuomenės „nusikultūrinimą“, sumenkimą, išsilavinimo lygio sumažėjimą.
Lietuvos kultūros ministras pasakė, kad pinigų bibliotekoms (knygoms) nėra. Tiesa, bus, bet vėl mažiau, nei praeitais metais. „Nėra pinigų“ – tai ir pernai girdėjome. „Šaunus“ požiūris. Tendencija tokia, kad, nepaisant ekonomikos augimo (išimtis tik šie metai), bibliotekų fondų finansavimas prie šios valdančiosios daugumos reguliariai mažėja jau keleri metai: 2021 m. – 1,06 euro gyventojui; 2022 m. – 1 euras gyventojui.
2023 m. numatyta dar mažiau. Seimui yra pateiktas Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektas, kuris, deja, numato dar mažesnį nei 2022 metais finansavimą bibliotekoms: jis mažinamas nuo 1 iki 0,96 euro vienam gyventojui.
Važiuojam į Estiją. Finansavimo skaičiai bibliotekoms knygoms įsigyti 2022 metams vienam gyventojui siekia vidutiniškai 2,32 euro. Europos Sąjungos vidurkis taip pat yra didesnis, nei Lietuvoje numatomas finansavimo dydis – 1,22 euro. Kaip atsiliepimą į pirmąją šio komentaro pastraipą paminėsiu, kad Lietuvos viešosiose bibliotekose 2021 m. apsilankė apie 6,9 mln. fizinių lankytojų. Kitaip tariant, vienas šalies gyventojas 2021 m. šalies viešosiose bibliotekose apsilankė vidutiniškai 3 kartus. Ir šis skaičius šiais metais bus dar didesnis, kadangi 2022 m. išaugus infliacijai žmonės knygų perka mažiau, perkamoji galia sumažėjo, tad lankomumas bibliotekose išaugo, kadangi skaitytojai renkasi alternatyvius būdus – knygas skaityti jų neperkant, o skolinantis iš bibliotekų. Kodėl Estija net negalvoja mažinti bibliotekų fondų (knygoms įsigyti) finansavimo? Ogi dėl pilietiškumo visuomenėje kūrimo proceso, dėl visuomenės išsilavinimo, švietimo ir netgi nacionalinio saugumo.
Viešosiose bibliotekose ypač trūksta skaitomiausių kūrinių, paskutinių naujienų, kurias skaitytojai nori perskaityti čia ir dabar, tačiau yra priversti laukti kelis mėnesius. Kuo daugiau žmogus yra apsiskaitęs, tuo labiau jis gali savikritiškai mąstyti, nes žmogumi, rankoje nelaikiusio knygos, yra lengviau manipuliuoti. Tai puikiai matome Rusijos visuomenėje, kur tokių pavyzdžių yra pilna ir kurie nesugeba civilizuotai elgtis net kare.
Vyriausybės atstovė dažnai sako visiems gerai žinomą frazę: „Jei žinote, iš kur paimti pinigų, prašau.“ Žinome: yra gauta neplanuotų viršplaninių pajamų – apie 3 mlrd. eurų. Visų nereikia, reikia tik dalelės, lašo jūroje – 750 tūkst. eurų, kad pasiektume, nors ir ne Estijos, tai bent jau Europos Sąjungos vidurkį. Nors tai taip pat itin maža suma, žinant, kad knygos kainuoja nuo 10 eurų ar net daugiau, o už populiariąsias tenka pakloti ir kelis kartus didesnes sumas.
Pakreipus požiūrį į knygų būtinumą valstybingumui, manau, kad naujai knygai atsirasti yra labai realių galimybių – vardan tautos švietimo, kultūros ir dažnai šiuo metu linksniuojamo žodžio – saugumo, kuris ugdo gyventojų atsparumą dezinformacijai. Tai ypač svarbu sudėtingos geopolitinės situacijos sąlygomis.
2. Mergaitė šaltoje malkinėje
Kėdainiuose mergaitė 10 valandų slėpėsi šaltoje malkinėje, nes dėl patyčių nebegalėjo eiti į mokyklą. Ši skaudi istorija priminė kitą mergaitę, labai panašią į H. Kristiano Anderseno pasakos „Mergaitė su degtukais“ veikėją. Ji šaltose gatvėse pardavinėjo degtukus, kad turėtų, ką valgyti, o Kėdainių mergaitė pasirinko šalti malkinėje, kad apsaugotų savo savigarbą, kad sielai būtų mažiau skausmo. Ji pasirinko šaltį.
Sako, kad pravardės – menkniekis. Nieko panašaus, prisiminkime visi savo vaikystę, kaip jautėmės. Ne visi esame stiprūs atsilaikyti, todėl nuo mažų dalykų prasideda visi kiti. Mergaitė prasitarė tėvams, kas vyksta gimnazijoje, kokius žodžius girdint jai tenka mokytis: „idiotė“, „ryža“, „nemokša“. Šie žeminantys vieno nuožmaus mokinio (užjaučiu ir jį, nes, įtariu, kad ir jo namuose yra problemų) žodžiai kasdien ją tolino nuo siekio būti kartu su klasės draugais, siekti rezultatų. Deja, vieno mokinio dėka ji išsigando, susigūžė į save, pasislėpė šaltoje malkinėje dešimčiai valandų. Retorinis klausimas: ar šie smurto protrūkiai gimnazijoje tęsėsi tik vieną dieną? Kada išaugo planas slėptis iš nebegalėjimo normaliai mokytis? Akivaizdu, kad Kėdainių mergaitė išsigando mažų žmonių, kurie mokosi kartu vienoje klasėje ir kurie ruošiasi būti dideli. Taip, ko tik mokykloje nebūna – visko neišvengsi, visokių vaikų yra.
Dingusios mergaitės paieškos – sėkmingos. Valio! Tačiau ar tai padės išspręsti, kad ateityje nepasikartotų jos „saugus“ apsigyvenimas šaltoje malkinėje? Turi būti dirbama ir su jos tėvais, kurie išmoktų anksčiau atpažinti smurto formas. Nesiimsiu teisti vienos ar kitos pusės, bet faktas, kad tėvai turi būti pirmi gelbėtojai savo vaikui, o tik paskui klasės draugai, mokytojai, valytojai ar atsitiktiniai žmonės. Norisi tikėti, kad gimnazija buvo tėvų ne kartą informuota. Lauksime tyrimo pabaigos.
Robertas Šarknickas
Autorius yra Seimo narys, rašytojas, publicistas