Pabaiga. Pradžia – 2022 m. Nr. 22
Nutiesus geležinkelį iki Ašchabado, nuo 1885 m. lapkričio į jį pradėjo kursuoti traukiniai. 1890 m. Ašchabade įsikūrė geležinkelio kelių valdyba, o po penkerių metų atidaryta ir geležinkeliečių mokykla, kuri iki 1917 m. išleido 702 absolventus.
Po daugiau nei 10 metų, praleistų dėstant Ašchabade, Vladimiras Aglinskis buvo perkeltas į kitą Rusijos imperijos miestą – Krasnojarską.
Krasnojarskas
Rusijos susisiekimo kelių ministerijos 1917 m. rugsėjo 27 d. įsakymu V. Aglinskis paskirtas Krasnojarsko aukštesniosios technikos geležinkelio mokyklos viršininku. 1918 m. spalio 21 d. šios mokyklos taryba jį išrinko mokyklos direktoriumi. 1921 m. balandžio 15 d. V. Aglinskis išrinktas šios mokyklos kolegijos pirmininku. Tačiau šie faktai neatskleidžia, koks buvo jo gyvenimas Krasnojarske – viename didžiausių senųjų Rusijos miestų, įkurtame prie Jenisėjaus upės. Pasitelkę kitų žmonių prisiminimus, galime tik įsivaizduoti to meto Krasnojarską, kai jame gyveno būsimasis Lietuvos universiteto docentas, jau įžengęs į penktąjį gyvenimo dešimtmetį.
Norvegų keliautojas, Arkties tyrėjas, Nobelio taikos premijos laureatas Fritjofas Nansenas (Fridtjof Wedel-Jarlsberg Nansen) savo knygoje „Per Sibirą, Ateities žemę“ (angl. „Through Siberia, the Land of the Future“) 1914 m. taip aprašė Krasnojarską: „Mes pasiekėme Krasnojarską – tikslą, kurio taip ilgai siekėme. Mes aplankėme miesto parką, kuris garsus visame Sibire… Miesto gatvės – plačios ir tiesios, pagrindinėse gatvėse – mūriniai namai, bet didžioji dalis pastatų – mediniai.“
XIX a. Krasnojarske veikė pradinė apskrities mokykla, stiklo ir porceliano fabrikai. Šiame mieste gyveno Rusijos imperijos politiniai tremtiniai, pradedant dekabristais. Miestas sparčiai augo, atradus aukso klodus ir 1893 m. pradėjus tiesti Didžiojo Sibiro kelio Transsibiro geležinkelį, jungiantį Maskvą su Vladivostoku. Krasnojarskas jungė senuosius vandens kelius ir geležinkelį. Jo stotyse buvo sutelkti kroviniai (iki 600 000 pūdų) iš turtingojo Minusinsko krašto. Tai buvo duona, grūdai, odos, vilna, spiritas ir mėsa. Krasnojarske buvo paskirstomos įvežamos kolonijinės prekės: arbata, žibalas, manufaktūra, žemės ūkio, aukso gavybos ir kitos mašinos iš Kinijos ir Vakarų šalių. 1896 m gruodžio 6 d. atidaryta Krasnojarsko geležinkelio stotis. Per trejus metus baigtas geležinkelio tiltas per Jenisėjų. Šio tilto modelis 1900 m. Pasaulinėje Paryžiaus parodoje apdovanotas didžiuoju prizu. Už tilto statybos metodus aukso medaliu apdovanotas inžinierius statybininkas Evgenijus Karlovičius Knorre.
Sparčiai besivystančiam geležinkeliui labai trūko kvalifikuotų darbininkų ir tarnautojų. Susisiekimo kelių ministro prašymu imperatorius Nikolajus II Krasnojarske 1894 m. gegužės 13 d. atidarė pirmąją Sibiro techninę geležinkelio mokyklą, kuri turėjo ruošti technikus geležinkelio statybai ir jos tarnyboms. Jos auklėtinių dauguma buvo gimusieji Sibire, pripratę prie vietos klimato.
1907 m. mokyklai vadovauti pradėjo inžinierius technologas, Sankt Peterburgo technologinio instituto auklėtinis peterburgietis Aleksandras Poradovskis (1867–1918). Jis buvo pažangos, mokslo ir technikos naujovių skleidėjas. Greičiausiai tada V. Aglinskis užėmė mokyklos direktoriaus postą. Tačiau, kokiomis aplinkybėmis jis paliko Krasnojarską, žinių nėra. Gal traukdamasis kartu su kitais išeiviais iš Lietuvos, o gal atsiliepęs į Lietuvos universiteto kvietimą dėstyti Lietuvoje.
Lietuva. Kaunas
1922 m. vasario 16 d. Kaune Aukštųjų kursų pagrindu įsteigus Lietuvos universitetą, Vladimiras Aglinskis (tapęs Vladu Aglinsku) buvo pakviestas jame dėstyti. 1922 m. rudenį universiteto Technikos fakultetas jį išrinko Garo mašinų ir katilų (variklių) katedros privatdocentu. Šiai katedrai jis vadovavo nuo jos įkūrimo iki pat mirties. Dėstė garo katilų ir garo mašinų kursus, vedė praktikos darbus. 1923 m. Lietuvos universitete jam suteiktas docento vardas.
Vladas Aglinskas garsėjo ne tik didele patirtimi, bet ir sumanumu bei darbštumu. Jis puikiai mokėjo organizuoti darbą. Esant reikalui ir pats galėjo paleisti garo variklį. Kadangi labai trūko patalpų, Technikos fakulteto studentai rinkosi klausyti jo paskaitų, dažniausiai skaitomų jo vadovaujamoje dirbtuvėje – prie mašinų.
Didelės viltys ir Technikos fakulteto laboratorijų plėtra buvo siejama su 1925 m. birželio 14 d. pradėtu statyti Fizikos ir chemijos institutu Linksmadvario (Vėselavoje) dvaro savininkų brolių Jono ir Juozo Vailokaičių 16 ha sklype už Aleksoto. Keturių aukštų pastato pusrūsyje buvo numatyta vieta garo mašinoms, kurioms reikalingi atskiri pamatai. Deja, doc. V. Aglinskas matė tik statomus įspūdingus rūmus, nes statyba buvo baigta jau po jo mirties.
Yra žinoma, kad doc. V. Aglinskas dirbo ne tik Lietuvos universitete, bet ir vokiečių brolių Šmidtų (vok. Schmidt) vielos, vinių ir geležies fabrike „Vestfalia“. 1922 m. fabriką nusipirko broliai Vailokaičiai. V. Aglinskas buvo šio fabriko dirbtuvių direktoriumi. Atsižvelgiant į jo patirtį ir kompetenciją, 1925 m. jis buvo paskirtas Lietuvos prekybos delegacijos, vykstančios į SSSR, nariu.
Docentas V. Aglinskas mirė 1926 m. liepos 13 d., būdamas vos 46 metų, nugalėtas sunkios ligos – vidurių vėžio. Jis palaidotas Skarulių šv. Onos parapijos šventoriuje. Liko mylinti sutuoktinė Zofija Volkovičaitė-Aglinskienė ir brangaus bendradarbio netekę Technikos fakulteto kolegos. Koks tolesnis jo žmonos likimas, nėra žinoma. Ji dingo Antrojo pasaulinio karo metais.
Doc. dr. Judita Puišo
Autorė yra Kauno technologijos universiteto Fizikos katedros docentė