(Studijų draugo Justino Stonio atminimui)
Leonas Milčius
Teka vandenys Nemunu, tylėdami teka,
Verčia gyvenimo knygos paskutinį lapą.
Jei galėtum, tai šauktum, tiktai viskas jau veltui.
Neišvyst draugo veido, neišgirsti jo balso.
Negrįžta vandenys, dienos ir metai negrįžta,
Knyga užversta, ten viskas seniai parašyta.
Lieka daug nuotraukų, visos gražios, spalvotos,
Tik kaip į jas žvelgti akimis ašarotom.
Lieka darbai dideli, prasmingi ir gražūs,
Lieka istorinis turtas, muziejus toks retas,
Lieka atmintis amžina artimųjų rate,
Netektis iškilios asmenybės Lietuvoje.
O juk buvo planų dar dirbti ir rinkti,
Senosios technikos lobiais dalintis.
Dalintis ką žmonės sukūrė, paliko
Skambančiam pliene, gaudime mašinų.
Ilsėkis Justinai. Mums sunku tai ištarti,
Norėtųsi ranką ištiest, apkabinti dar kartą.
Bet nutrūksta styga. Paskutinis jos garsas:
— Atvažiuok pastovėt, atsisveikint prie karsto.
…………………………………………..
Teka vandenys Nemunu, tylėdami teka,
Verčia gyvenimo knygos paskutinį lapą.
Baltos rožės, lelijos ir virpančios žvakės
Žmogaus sielą prie kojų Viešpačiui neša.
2023-03-18,
Smalininkai