Tęsinys. Pradžia – Nr. 3 (712)
1930–1931 m. veikė 10 mokytojų seminarijų: 6 valstybinės ir 4 privačios. 1935 m. Klaipėdoje įsteigtas Pedagoginis institutas. Naciams okupavus Klaipėdą, institutas perkeltas į Panevėžį, vėliau – į Vilnių. Kasmet būdavo parengiama per tris šimtus naujų mokytojų.
Sparčiai augo progimnazijų, gimnazijų ir kitų aukštesniųjų mokyklų tinklas, mokytojų skaičius jose perkopė 1 300. Įkūrus Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitetą, labai paspartėjo mokytojų rengimas. Iki Antrojo pasaulinio karo beveik visi aukštesniųjų mokyklų mokytojai įgijo reikiamą išsilavinimo cenzą. Kūrėsi ir specializuotos mokyklos: komercinės, dailiųjų amatų, žemės ūkio, pienininkystės ir namų ruošos, miškininkų ir sodininkystės, prekybos ir kt. Kai kurias tokios paskirties mokyklas administravo Susisiekimo, Žemės ūkio, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministerijos. Švietimo ministerijos žinioje liko muzikos ir meno mokyklos.
Koks dėmesys buvo skiriamas visuomenės švietimui, rodo aukštojo mokslo sistemos kūrimas. 1918 m. Lietuvoje nebuvo likusi nė viena aukštoji mokykla. Tačiau dar nesibaigus kovoms dėl valstybės teritorijos išsaugojimo, 1919 m. spalį Kaune įkurti Aukštieji kursai, kurių pagrindu 1922 m. paskelbta apie Lietuvos universiteto įkūrimą. Kaip minėta, šis universitetas simboliškai susietas su senuoju Vilniaus universitetu, likusiu Lenkijos aneksuotoje teritorijoje. Iki 1940-ųjų buvo kuriami nauji fakultetai, stiprinama jų edukacinė ir mokslinio tyrimo bazė. Paskutiniuoju laisvojo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi (iki prasidedant sovietų okupacijai) buvo prof. Stasys Šalkauskis. Atgavus Vilnių ir reorganizavus Stepono Batoro universitetą, veikusį lenkų valdymo metais, rektoriumi iki 1944 m. vasaros buvo prof. M. Biržiška.
Tačiau šis universitetas nebuvo vienintelė aukštoji mokykla nepriklausomoje Lietuvoje. 1921–1940 m. veikė Aukštieji karininkų kursai, 1924 m. Dotnuvoje įkurta Žemės ūkio akademija, 1935 m. – Dailės institutas, 1936 m. Vilijampolėje – Veterinarijos akademija. Veikė dvi muzikos konservatorijos – Klaipėdoje (1925–1930) ir Kaune (1933–1941). 1934 m. Klaipėdoje įkurtas Prekybos institutas. Naciams užgrobus Klaipėdą, šis institutas nuo 1939 m. veiklą tęsė Šiauliuose. 1935–1938 m. Kaune veikė Aukštieji fizinio lavinimo kursai. Nemažai studentų mokėsi užsienio aukštosiose mokyklose: Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, vėliau – Prancūzijoje, Belgijoje, Anglijoje. Kaip pažymėta „Lietuvių enciklopedijos“ XV tome (Bostonas, JAV, 1968), kunigai tobulinosi Italijoje, muzikai – Čekijoje, karininkai – Čekijoje ir Belgijoje.
Antroji Respublika (nuo 1990 m.)
Nereikia manyti, kad pastangos išsaugoti Lietuvą, kaip tautos namus, apsiribojo tik ginkluotu pasipriešinimu. Nepaisant milžiniškų okupacinio režimo pastangų, okupantams nepavyko pakeisti neigiamo visuomenės požiūrio į vadinamąją „socializmo statybą“. Nors pirmaisiais pokario metais suvalstybinus žemę ir likvidavus privačias įmones bei vykdant masinius gyventojų trėmimus, buvo sunaikinta nepriklausomybės metais susiformavusi ūkininkų ir neagrarinio verslo savininkų klasė, visgi nepavyko ištrinti savarankiškos valstybės idėjos iš visuomenės atminties. Okupantų nuolat kartotas teiginys, kad 1918–1940 m. Lietuva buvo atsilikusi agrarinė valstybė, neužgožė tais metais užaugusių ir išsilavinimą įgijusių gyventojų patirties, patikėjusių įžūliu okupantų melu buvo vos vienas kitas.
Okupantai labiausiai siekė paveikti visuomenę per jų kuriamą sovietinio švietimo turinį. Iš mokymo programų ir vadovėlių buvo išbraukta visa teigiama informacija apie nepriklausomybės laikotarpį, vietoje jos sukišant ideologiškai apdorotus primityvius tekstus apie „socializmo laimėjimus“. Ne tik istorijos ir literatūros, bet ir fizikos, chemijos, biologijos vadovėliuose bandyta įrodyti, kad „viską išrado Rusijos atstovai“: I. Polzunovas, A. Popovas, „akademikas“ T. Lysenka, o naujas, neva labai produktyvių vaismedžių veisles išvedė savamokslis Ivanas Mičiurinas ir pan.
Šiuose tekstuose buvo prikimšta klaidinančių teiginių apie geležinkelių ir aviacijos transporto priemonių, radijo ir pan. išradimus. Tačiau neliko net menkiausios užuominos apie Antano Gustaičio sukurtus lėktuvus, fizikos ir fizikinės chemijos pradininką Lietuvoje prof. Vincą Čepinskį, eksperimentinės fizikos kūrėją Antaną Žvironą, ekonomistą ir sociologą Joną Praną Aleksą, taip pat pražudytą tremtyje Sibire, inžinierių Steponą Kairį, biologą Juozą Tonkūną ir kt.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje dar likusi inteligentija, kurios žymią dalį sudarė Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, dirbę mokyklose, nebuvo linkusi prisidėti prie mokyklų rusinimo. Iš jų pokario moksleiviai gaudavo žinių apie lietuvių literatūrą ir istoriją, išgirsdavo jų asmeniškus įspūdžius apie Lietuvą išdavusius ir dabar okupacinei administracijai tarnaujančius kolaborantus: Antaną Venclovą, Justą Paleckį, Petrą Cvirką.
Tautinės mokyklos koncepcijos kūrimas
Pedagogikos (pirmasis pavadinimas – Mokyklų, įkurtas 1958 m.) mokslinio tyrimo institutas buvo unikali institucija sovietmečio Lietuvoje. Nors dokumentuose, apibrėžiančiuose jo funkcijas, buvo surašytos standartinės frazės apie besimokančio jaunimo komunistinį ugdymą, institutas praktiškai per visą jo veiklos laikotarpį buvo tapęs svarbiausia Lietuvos mokyklos tautinių bruožų išsaugojimo, apsaugos nuo jos surusinimo įstaiga. Esu išsaugojęs instituto 10-mečio (1968 m. gegužė) vinjetę. Iš jos žvelgiantys mokslininkai net pagal labai ribotas okupacinio režimo galimybes padarė labai daug, kad tautoje neužgestų laisvos minties ir nepriklausomybės vizija. Jų dėka, vos tik atsiradus pirmai laisvėjimo galimybei, iškilo Sąjūdžio fenomenas.
Tenka priminti, kad būtent švietimas buvo ta sritis, kurioje pirmiausia išryškėjo tautos kultūros paveldo ir minties laisvės idėjos. Pirmieji būsimojo Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos kontūrai išryškėjo neformaliuose susitikimuose, kurie vyko tuometinėje Švietimo ministerijoje ir kūrybinėse (rašytojų, kompozitorių, dailininkų, mokslininkų) organizacijose. Šis institutas palaikė pastovius mokslinio bendradarbiavimo ryšius su analogišku Estijos institutu. Todėl nenuostabu, kad vos tik pasirodžiusi estų autoriaus knygutė apie Estijos švietimo pertvarką, kuri tuoj pat buvo išversta ir išplatinta Lietuvoje, tapo Lietuvos mokyklos reformų skatinimo įrankiu.
Žinoma, pirminė partinė (komunistų) organizacija griebėsi iniciatyvos suvaldyti pertvarkos idėjas. Jos nurodymu Pedagogikos mokslinio tyrimo institute buvo įkurta Mokyklų pertvarkos laboratorija, kuriai vadovauti paskirta aktyvi šios organizacijos narė. Tačiau faktine reformų organizatore dar iki laboratorijos įkūrimo jau buvo tapusi dr. Meilė Lukšienė. Planuojamos pertvarkos esminiai teiginiai buvo išdėstyti „Tautinės mokyklos koncepcijoje“. Joje pasakyta: „Atgimstančiai tautai reikia atitinkamos kultūrinės savimonės bei lygio žmogaus, kuris galėtų pats atsinaujinti ir atnaujinti visuomenę. Tokio žmogaus ugdymas – naujosios švietimo sistemos uždavinys.“
Vienas iš esminių švietimo koncepcijos teiginių: „Šeima yra lemiamas žmogaus asmenybės formavimo veiksnys. Tai viena iš svarbiausių žmogaus ugdymo sąlygų. Turi būti atstatytas šeimos statusas ir pagarba jai. <…> Šeimoje turi būti padėti vaiko sveikatos, doroviniai bei kultūriniai pamatai. <…> Per visą mokymosi laiką turėtų būti palaikomi šilti, partneriški, pagarbūs santykiai tarp šeimos ir visų laipsnių švietimo institucijų. Iš pagrindinės bendrojo lavinimo mokyklos mokinys turėtų išsinešti susiformavusią šeimos, kaip tautos fizinio ir dvasinio gyvenimo tęsėjos, sampratą ir atitinkamai išugdytą atsakomybės šeimai jausmą.“
Patriotinės nuostatos Pedagogikos mokslinio tyrimo institute nesusiformavo staiga, tarsi „iš niekur“. Čia ilgus metus dirbo ryškiausi pedagogikos mokslo atstovai profesoriai: Jonas Laužikas, Leonas Jovaiša, Juozas Vaitkevičius, Vytautas Šernas ir kt. Mokslinės veiklos galimybė buvo suteikta grįžusiems iš tremties arba išguitiems iš aukštųjų mokyklų, tarp jų ir Jonui Laužikui bei Meilei Lukšienei. Galimybę vėl imtis mokslinio darbo suteikė tuometiniai instituto vadovai – direktorius akad. Vladas Rajeckas ir pavaduotojas mokslui dr. Antanas Mockus (beje, ir pats anksčiau išvarytas už tautos dainų paveldo rinkimą).
(Tęsinys – kitame numeryje)
Jonas Jasaitis