Pokalbis su docente dr. Ingrida Leščauskiene
Akvilės Gelažiūtės nuotr.
Dirbtinis intelektas jau daug metų vaizduojamas kaip galingas skaitmeninis protas, norintis arba sunaikinti savo kūrėjus, arba juos įsimylėti. Nors tikrovėje dirbtinis intelektas neturi jausmų, jis gali būti išmokytas elgtis empatiškai. Pavyzdžiui, humanoidė Pepper – pirmasis pasaulyje daugiakalbis socialinės paskirties robotas, gebantis atpažinti ir žmonių veidus, ir jų emocijas. Dėl šios priežasties Pepper ir į ją panašūs humanoidai vis dažniau sutinkami oro uostuose, viešbučiuose, bankuose, medicinos įstaigose.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) mokslininkė, Grafinių sistemų katedros docentė dr. Ingrida Leščauskienė teigia, kad skirtingų rūšių humanoidai gali dirbti sandėliuose, gaminti kavą, pristatyti prekes, atsakinėti į žmonių klausimus. Kai 2017 m. Vilniuje svečiavosi humanoidė Sofija, daugelis stebėjosi jos gebėjimu ne tik suprasti šnekamąja kalba užduodamus klausimus, bet ir į juos logiškai atsakyti. Tuo metu buvo gana sunku patikėti, kad po penkerių metų visuomenei pristatytas pokalbių robotas „ChatGPT“ apvers daugelio specialistų gyvenimą aukštyn kojomis.
Dirbtinio intelekto įtaka švietimui ir mokymuisi
Pasak docentės, būtų naivu tikėtis, kad dirbtinio intelekto sprendimai nepaveiks ir švietimo sektoriaus. Vos tik atsiradus „ChatGPT“, mokiniai ir studentai turbūt vieni pirmųjų išbandė šio pokalbių roboto galimybes, pateikdami mokytojams ne savo, o dirbtinio intelekto parengtus rašto darbus. Tinkamai suformuota „ChatGPT“ užklausa gali vos per minutę pateikti keliolikos eilučių tekstą, o paprašius pratęsti, sukurti ir visą rašto darbą. Jeigu užklausos pateikėjui nepatinka tai, ką sukūrė pokalbių robotas, užtenka paspausti mygtuką „atnaujinti“ ir žmogui bus pasiūlytas naujas tekstas.
„Susipažinę su „ChatGPT“ galimybėmis, mokytojai ir dėstytojai instinktyviai pradėjo galvoti, kaip jį uždrausti ar susekti tokiu būdu parašytus darbus. Tikėtina, kad, siekiant neišgąsdinti akademinės bendruomenės, praėjusiais metais kompanija „OpenAI“ („Chat GPT“ kūrėjai) pristatė dar vieną GPT pagrindu veikiantį įrankį – „AI Text Classifier“, skirtą nustatyti, ar tikrinamas tekstas yra parašytas žmogaus, ar DI. Pirmasis įrankis naudojamas turiniui sukurti, antrasis – jo požymiams aptikti.
Ar tai padės sustabdyti „ChatGPT“ naudojimą? Nemanau. „ChatGPT“ sukurtas, naudojant gilųjį mokymą, todėl laikui bėgant šis žmogaus bendravimą imituojantis kalbos modelis tobulės ir kurs vis natūralesnius tekstus. Kyla klausimas, ar dėstytojai turės laiko ir noro kiekvieną kartą tikrinti, ar tekstas buvo sugeneruotas „ChatGPT“, BARD ar panašiais DI sprendimais. Turbūt daug paprasčiau būtų jau dabar pripažinti, kad DI atėjo ir neišeis, o švietimo sistema turės prie to prisitaikyti“, – teigia mokslininkė.
Vienas iš būdų tai padaryti, anot I. Leščauskienės, mažinti informacijos įsiminimu pagrįstų užduočių ir didinti projektais pagrįsto mokymo kiekį. Tokio mokymosi metu studentai išmoksta taikyti teorijos paskaitose įgytas žinias, mokosi panaudoti skirtingus DI įrankius projektui įgyvendinti. Verslas jau daug metų ieško būdų, kaip, panaudojant išmanius sprendimus, galima sumažinti sąnaudas. Kodėl kitaip turėtų elgtis universitetai?
Dirbtinis intelektas – dėstytojo priešas ar pagalbininkas?
Mokslininkės teigimu, tik tada, kai švietimo sektorius supras, kad dirbtinio intelekto nereikia bijoti, bus pradėta ieškoti būdų, kaip jį „įdarbinti“. Pavyzdžiui, „ChatGPT“ greitai ir be didelių laiko sąnaudų leidžia dėstytojams kurti atviro ar uždaro tipo testus, generuoti norimą kiekį užduoties variantų, rengti paskaitų medžiagą skirtingomis kalbomis. Tik svarbu suprasti, kad, naudojant tokius įrankius, kaip „ChatGPT“, visą dirbtinio intelekto pateikiamą informaciją būtina tikrinti ir kritiškai vertinti.
„Mano žiniomis, vis daugiau mūsų universiteto dėstytojų naudojasi šiuo įrankiu. Vis dėlto tenka pripažinti, kad „ChatGPT“ atsakymuose gana dažnai pasitaiko loginių klaidų. Dirbtinis intelektas sunkiai geba suprasti ir mokymo bei mokymosi procesų išskirtinumą. Pavyzdžiui, paprašius „ChatGPT“ parašyti, kaip DI gali būti naudojamas ugdymo procese, jis nieko nelaukdamas atsakė, kad DI suteikia galimybę automatizuoti vertinimo procesus, padaryti juos objektyvesnius. Tačiau paklaustas, ar tokiu būdu nebus prarastas žmogiškasis kontaktas tarp dėstytojo ir studento, „ChatGPT“ iš karto pripažįsta: „Nors AI pagrįstos vertinimo sistemos gali suteikti greitą ir objektyvų atgalinį ryšį, jos gali nepajėgti atsižvelgti į kiekvieno mokinio emocinę būseną ar unikalius mokymosi poreikius.“ Ir čia pat priduria, kad „AI nėra skirtas visiškai pakeisti dėstytojus, o automatizuotas vertinimo sistemas vertėtų taikyti, tik esant objektyvaus vertinimo galimybei, pavyzdžiui, testų atsakymams apdoroti.“ „ChatGPT“ taip pat pripažino, kad kūrybinių ir projektinių darbų vertinime dėstytojo studentui suteikiamas grįžtamasis ryšys yra nepakeičiamas.
I. Leščauskienė pabrėžia, kad dėstytojai turėtų paskirti laiko ir kartu su studentais aptarti dirbtinio intelekto sukurto turinio privalumus ir trūkumus bei teisinius aspektus. Žinoma, jei studijų dalykas yra tiesiogiai susijęs su DI kuriamu rezultatu, pavyzdžiui, 3D modeliavimu, dėstytojas turėtų riboti galimybes vos per keletą minučių sukurtą turinį pristatyti kaip kelių savaičių darbą. Vienas iš efektyviausių būdų tai padaryti – reikalauti studentų pateikti tarpinius užduoties rezultatus, o to nepadarius – neįskaityti darbo.
„Dirbtinis intelektas sukėlė didžiulę sumaištį ne tik universiteto, bet ir dizainerių, scenarijų rašytojų, žaidimų kūrėjų, programuotojų, kitų kūrybinių darbuotojų gyvenime, pakeitė užduočių atlikimo algoritmus. Tačiau, kaip ir visuomet, gyvenime susidūrus su iššūkiais, yra du sprendimai: atsitraukti arba susikauti su užduotimi. Rinktis – kiekvienam iš mūsų!“, – apibendrina VILNIUS TECH docentė.