Zitą Šličytę kraštiečiai vadina Sąjūdžio laikų žmogumi, Konstitucijos krikšto mama.
Atvykome pas Nepriklausomybės akto signatarų klubo narę į Mosėdį su kilniu tikslu – pakalbinti garbaus jubiliejaus proga, nes rugpjūčio 7 d. teisininkė šventė 80 metų jubiliejų. Buvusi politikė, advokatė pasitiko atrodanti kaip prieš 30 metų. Pats tikriausias Liūtas.
Pasitikdama Z. Šličytė perspėjo, kad nėra reikalo kalbėti apie jubiliejus. Svarbesnė ir skaudesnė šiandien tema – valstybės išlikimas, niekinami pagrindiniai valstybingumo simboliai.
– Praėjo daugiau nei pusantrų metų po Jūsų kalbos 2022 metų Kovo 11-osios minėjime Seime, kai dalis iškilmingo minėjimo dalyvių išėjo iš salės. Ant Jūsų buvo išpilta daug purvo. Kaip pavyko atremti puolimą?
– Buvo daug kalbėta apie tai, kad mano atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Užvertė skundais. Pasakyti kalbą Kovo 11-osios minėjime mane delegavo Signatarų klubas, kadangi 1992 metais buvau Lietuvos Konstitucijos rengimo grupės narė. Be to, esu konstitucinės teisės specialistė. Iki 1992 metų spalio 25 dienos referendumo, kai Lietuvos žmonės pritarė naujai Konstitucijai, galiojo 1990 metų kovo 11 dieną priimtas Pagrindinis šalies įstatymas. Ikikarinė Lietuvos Konstitucija negaliojo, nors buvo atkurta kelioms valandoms. Tą Kovo 11-osios iškilmių dieną buvo puiki proga tai prisiminti ir paminėti. Juk 2022 metai Konstitucijai buvo jubiliejiniai – naujajai sukako 30 metų, o priimtai 1922 metais – 100 metų. Seimas 2022 metus buvo paskelbęs Konstitucijos metais.
Todėl mano pasisakymas 2022 metais Kovo 11-osios minėjimo proga buvo apie Konstituciją. Galbūt kažkas to nesuprato. Pagrindinė kalbos mintis buvo ta, kad Konstitucijoje yra 9 straipsnis, kuris sako, jog svarbiausi valstybės ir tautos klausimai sprendžiami referendumu. Šis straipsnis kalba apie tiesioginės demokratijos kelią. Tauta, t. y. visi žmonės, kurie turi rinkėjo teisę, sprendžia kokį nors svarbų valstybinės reikšmės klausimą. Šeima, pagal mūsų Konstituciją, yra valstybės pagrindas, o šeimos sampratą dabar norima išplėsti ne pagal prigimtinę teisę, bet kuriant kažkokius dirbtinius socialinės lyties konstruktus. Kaip teisininkė manau, kad tokios svarbos klausimai turi būti sprendžiami tautos referendumo keliu.
– Oponentai Jums pasakytų, kad gyvenimas kinta, reikia prisitaikyti prie naujų vėjų, o Konstitucija nebeatspindi naujausių šių dienų realijų.
– Toks oponentų argumentas yra mėgstamas, tačiau jis – silpnas. Kad ir kaip keistųsi gyvenimas, ar nuo to pasikeičia žmogaus prigimtis? Mūsų Konstitucijos 18 straipsnis skelbia: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Tai reiškia, kad mes gimstame vyrais ir moterimis su labai retai pasitaikančiomis gamtos klaidomis. Argumentas, kad keičiasi laikai, neatlaiko kritikos. Žmogaus prigimtis nesikeičia.
Mokslininkai kasinėja pilkapius. Prie Mosėdžio, netoli nuo mūsų, taip pat buvo atliekami kasinėjimai, tačiau tyrėjai nerado kitokio žmogaus pėdsakų. Nors neišmanau tų evoliucijos teorijų, vis vien nemanau, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Dar iš studijų laikų prisimenu Engelso teiginius, kad žmogus atsirado iš primatų darbo proceso metu. Tačiau pabandykite dabar išmokyti beždžiones dirbti. Jos vis vien netaps žmonėmis.
Žmogus Kūrėjo valia sukurtas taip, kad pratęstų savo giminę. Taip gamtoje sukurta – yra vyriška ir moteriška lytys. Tikrosios žmogaus teisės yra prigimtinės, todėl mūsų Konstitucijoje įtvirtintos būtent prigimtinės žmogaus teisės. Tai yra nepajudinama.
1992 metais Lietuvos Konstitucijos rengimo grupė nieko naujo neatrado. Paėmėme nuostatas iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei kitų tarptautinės teisės aktų, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės. Jeigu kas nors to nesupranta ir galvoja, kad gali prisiimti Dievo vaidmenį, sukurdamas antžmogį, kuris yra nei vienos, nei kitos lyties, jis imasi Jo vaidmens. Tai yra šizofrenija. Ši šizofrenija sklinda todėl, kad kai kas mano, jog planetoje gyvena per daug žmonių, kad reikia mažinti gimstamumą ir naikinti tautas. Tai yra nauja religija be Dievo.
– Turbūt ne veltui šiuolaikinės religijos ideologai tai vadina progresu, trans- arba posthumanizmu, kai žmogui ir technologijoms susilieti trukdo prigimtis, todėl ją reikia įveikti?
– Nesuprantu, kaip gali trukdyti prigimtis. Juk yra gyvybės pratęsimo misija. Iš dviejų vyrų vaikai negimsta. Jūsų paminėtų modernių teorijų skleidėjams noriu pasakyti, kad žmogaus prigimtis yra nekintama.
Be prigimtinės teisės, Konstitucijoje yra ir piliečio teisės. Pilietybė yra žmogaus ryšys su valstybe. Pilietis turi dalyvauti rinkimuose, būti aktyvus ir t. t. Piliečio teisė nėra prigimtinė. Pajuskite skirtumą tarp prigimtinės teisės, nes žmogus yra ir vyras, ir moteris, bei piliečio teisių. Ryšys su valstybe lemia ir tam tikras pareigas dalyvauti valstybės gyvenime, laikytis įstatymų, ginti, mokėti mokesčius ir t. t. Piliečiui negali būti brukama jokia ideologija, o, pažiūrėkite, genderizmas, kaip religija be Dievo, skiepijamas prievarta. Nieko naujo neišradome, Europos Sąjunga kartoja tą patį modelį, kaip ir Sovietų Sąjunga, tačiau be represijų.
Konstitucijoje yra dar ir trečia grupė teisių – tai asmens teisės. 29 straipsnis skelbia, kad prieš Konstituciją visi asmenys lygūs. Asmenys yra juridiniai ir fiziniai. Akcinės bendrovės ir organizacijos yra juridiniai asmenys. Taigi, Konstitucijoje yra 3 teisių grupės: prigimtinė, piliečių ir asmenų. Konstitucija saugo asmenų teises, kad jie nebūtų diskriminuojami dėl tautybės, rasės, lyties… 21 straipsnis sako, kad „žmogaus asmuo yra neliečiamas“. Kai mums duria į pirštą ir ima kraują, turime pasirašyti. Su žmogumi, be jo žinios, negali būti atliekami jokie moksliniai ar medicininiai bandymai.
– O kaip buvo per pandemiją? Ar nebuvo šis Konstitucijos principas pažeistas?
– Kalbant apie skiepijimą, kiekvienam turėjo būti suteikta laisvė apsispręsti. Kai aš skiepijausi, pasirašiau, kad sutinku. Tačiau valdžia ėmėsi tokių priemonių, kaip „galimybių pasas“. Buvo sudarytos tokios sąlygos, kad be jo negalėjai įeiti į jokią įstaigą. Nebuvo tiesiogiai pasakyta, kad surišime ir atvesime skiepytis, tačiau valdžia įvedė „galimybių pasą“ ir baudas. Tuo tarpu Olegas Šurajevas, viešai įžeidinėjęs tautos išrinktus atstovus Seime, nubaustas tik 25 eurais. Prieš 2 metus už kaukės nedėvėjimą galima buvo užsidirbti 500 eurų baudą. Palyginkime. Visa tai plaukia iš Konstitucijos 21 straipsnio, kuris sako, kad „žmogaus asmuo yra neliečiamas“. Pagaliau yra sveikatos apsaugos įstatymai. Per pandemiją, nepaisant Konstitucijos ir kitų įstatymų, Vyriausybė ir sveikatos apsaugos ministras ką norėjo, tą ir darė.
Kas vyksta mūsų demokratinėje valstybėje? Viena grupė, kuri išpažįsta genderizmą, tikėjimą be Dievo, gali sau reikalauti valstybinės apsaugos. Tuo tarpu jokia kita religija ir net sekta tokių reikalavimų nekelia, nereikalauja, kad valstybė jos nariams garantuotų ypatingas teises.
– Progresyviais save vadinantys žmonės teigia, kad tiki mokslu, esą mokslo žodis geriau žino, kas ir su kuo gali gyventi.
– Tai tegul ir gyvena kaip nori. Kas trukdo? Tarybiniais laikais buvo Baudžiamojo kodekso 125 straipsnis. Pirma dalis buvo apie vyro lytinį santykiavimą su vyru. Kitos dalys – susijusios su vaikais ir paaugliais. Tai buvo nusikaltimas, už kurį būdavo baudžiama. Suprantu, kad sovietmečiu žmonės buvo diskriminuojami. Tačiau pagal šio straipsnio pirmą dalį nebūdavo keliama jokių bylų. Nes, jeigu du vyrai užsirakina, kokie dar gali būti įrodymai? Šias diskriminacines nuostatas, atkūrus nepriklausomybę, mes, žinoma, panaikinome, nes valstybė negali lįsti į žmonių lovas. Deja, dabar lenda.
– Genderizmas, COVID politika, vėliavos ir simbolių išniekinimas. Galime rasti daug pavyzdžių, kai politikai pamina Konstituciją. Gal tikrai ji nebeatitinka realijų?
– JAV Konstitucijai daugiau nei 250 metų. Ir ji šiandien atitinka visas realijas. Niekas Amerikoje nereikalauja keisti Konstituciją. Mūsų Konstitucijai praėjusiais metais sukako 30 metų. Ir ji jau neatitinka realijų?
Viskas, kas parašyta mūsų Konstitucijoje, atitinka realijas. Viskas su mūsų Konstitucija yra gerai. Yra tik bendra politika, vykdoma Europos Sąjungos mastu: nereikia nacionalinių valstybių. Norint sugriauti nacionalines valstybes, pirmiausia reikia sugriauti jų konstitucijas. Nes tai yra piliečių sutartis, kaip jie tvarkysis šioje valstybėje. O Konstitucija yra visų kitų teisės aktų šaltinis.Pagrindinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Teisę į gyvybę saugo įstatymai. Tai pirmiausia Baudžiamasis kodeksas. Tačiau su gyvybe yra prastai, nes pas mus klesti mirties kultas. Lytinės funkcijos sunaikinimas yra sunkus kūno sužalojimas. Jei dabar pakeis įstatymus ir medicina žmonėms padės keisti lytį, tai gali būti prilyginta šiam sunkiam nusikaltimui. Tai ir yra ta propaguojama mirties kultūra. Tai jau yra gyvybės naikinimas, nes žmogus, pakeitęs lytį, negalės savęs pratęsti.
– Visiems svarbi yra Konstitucijos dalis, kurioje įtvirtinta valstybinė kalba. Kodėl dabar taip liberaliai žiūrima į lietuvių kalbą?
– Ne liberaliai, o nusikalstamai. Tautos referendumu priimtos Konstitucijos 14 straipsnis sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Lietuvių kalba prie visų okupacijų buvo naikinama. Tauta išgyveno polonizaciją, germanizaciją, rusifikavimą. Rusinimas sovietų laikais buvo toli pažengęs. Kai kilo tautos Sąjūdis, mūsų inteligentija, iš esmės tai buvo partiniai žmonės, suprato, kad kalbą ir kultūrą reikia saugoti. Tie žmonės atiduodavo duoklę sistemai, parašydavo apie Leniną kokį nors eilėraštį, tačiau daug darė ir daug pasiekė išsaugodami kalbą. Žinoma, buvo nurodymų, kad įstaigų iškabos ar gatvių pavadinimai turi būti rašomi dviem kalbomis. Bet žmonės tai prievartinei dvikalbystei priešinosi. Kai tik prasidėjo atgimimas, inteligentija pirmiausia ėmėsi kalbos išsaugojimo klausimo. Sąjūdžio programoje buvo įrašyta nuostata, kad būtina įtvirtinti lietuvių kalbą, kaip valstybinę.
– Tuo laikotarpiu gimė ir Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepcija.
– Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos koncepciją reikia ištraukti iš archyvų ir įgyvendinti. Tačiau ar ateis tokia partija, kuri tai padarytų? Ypač aktyviai lietuvių kalbą tuo metu gynė poetas Justinas Marcinkevičius, kuris buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, dalyvavo Sąjūdžio programų kūrime. Dabar kai kas drįsta jam prikišti komunizmą ir kolaboravimą. Šiandieninis chunveibiniškas jaunimėlis dėl lietuvių kalbos, dėl valstybingumo nieko nėra padaręs, o drįsta teisti kitus.
- Marcinkevičius yra parašęs Lietuvos Konstitucijos preambulę. Puolate J. Marcinkevičių, puolate Konstituciją! Priminsiu, kad 1988 metų lapkričio 18 dieną J. Marcinkevičius, vykdydamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programą, LTSR Aukščiausiojoje Taryboje pasakė kalbą, kad reikia papildyti LTSR Konstitucijos 77 straipsnį ir įtvirtinti lietuvių kalbą, kaip valstybinę. Taip ir buvo padaryta. Jis taip pat buvo vienas iš iniciatorių, kad Trispalvė būtų įteisinta kaip valstybinė vėliava, kad Vinco Kudirkos Tautiška giesmė vėl taptų himnu, o baltas vytis raudoname fone – herbu.
Juk J. Marcinkevičius 1988 metų spalio 22 dieną atidarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Jei Simonas Daukša yra pasakęs, kad kalba yra valstybės sargas, tai J. Marcinkevičius, 2004 metais minint lietuviškos spaudos atgavimo metines, konstatavo, kad atėjo metas garsiąją Simono Daukšos formuluotę apversti: valstybė yra kalbos sargas. Privalome sustiprinti kalbos apsaugą. Kalba šaukiasi valstybės dėmesio ir globos… Gal dėl šių žodžių šiandien ir puolamas poetas?