Ryškiausias praėjusių metų politikos įvertinimas: valdžios struktūros nusirito į dugną, murdosi ten susikaupusiame purve ir neturi nei jėgų, nei noro iš tos duobės išsiropšti. Juk yra ir tokių padarų, kuriems purvas – įprasta terpė. Prisiminkime bent kelis dabartinės padėties požymius (nes visko jau ir nesuskaičiuosi):
– elektros vartotojų permoka jos tiekimo „kontorai“. Skolą iš pradžių žadėta grąžinti per 15 metų, dabar tikimasi atgauti per penkerius, o gal net per trejus metus. Bet kaip tokia milijoninė suma susidarė ir, svarbiausia, kas dėlto kaltas, taip ir neatsakyta;
– nacionalinio stadiono statyba, kuriai neva pritrūko „tik“ 40 milijonų eurų. Bandoma aiškinti, kad tai daroma dėl force majeure (liet. – nenugalimos jėgos) poveikio ir tik tarp eilučių kukliai užsimenama, kad asmuo, vadovavęs statybai, galbūt kažkiek tam skirtų pinigų (bet gal netyčia) įsikišo į savo kišenę. Kai kas primena, kad vien už tokią „priemoką“ galima pastatyti visą stadioną (o kai kas jau ir pastatė), tuo tarpu nei žemės drebėjimo, nei meteorito smūgio statybos teritorijoje niekas neužfiksavo, o ir darbų bei medžiagų kainos per kelias pastarąsias savaites taip pat nepasikeitė. Visa tai buvo aptarta sutartyje pasižadant, kad statybų kaina nebus keliama;
– visuotinis „čekiukų“ skandalas, apėmęs tiek savivaldybes, tiek kai kurias kitas institucijas, atskleidė, kad korupcija arba, liaudiškai sakant, „valdiškų pinigų“ pasisavinimas tapo epideminiu reiškiniu. Paradoksalu, kad tuos pinigus vogė ne kažkokie pašaliniai, o „išrinkti“ asmenys, pavyzdžiui, savivaldybių tarybų nariai. Būtent jais žmonės pasitikėjo, todėl juos ir rinko.
Mes labai ilgai gyvenome svetimų įstatymų, kuriuos rengė svetima valdžia, aplinkoje. Mus po Antrojo pasaulinio karo užplūdo tie, kuriems sąvoka „vogti“ buvo tokia pat įprastinė, kaip ir nusičiaudėti. Į bet kurį tvarkingiau, taigi ir sočiau gyvenantį žiūrėta kaip į „liaudies priešą“, „buožę“ ir pan. Bet ir kiekvienas vagiantis vis tiek svajojo tapti turtingesnis.
Į valstybę, kurios piliečiai, išeidami į laukus dirbti, namų durų nerakindavo, priplūdo tokių, kurie gyveno tik su šia diena. Todėl ir jų įvesta santvarka buvo grindžiama tik baime ir prievarta. Nuosavybės nusavinimas apiplėšė ne tik turtingesnius, bet ir tuos, kurie buvo susikūrę tik pragyvenimo minimumą. Kai iš žemdirbių atiminėjo plūgus ir akėčias, jų pačių užaugintas karvutes – šeimos maitintojas, kaip tai vertino patys valdžios apiplėštieji? Tik taip: jei tokia valdžia iš mūsų atima, tai ir mums iš valdžios vogti – ne nuodėmė. Juo labiau kad kitaip jau ir išgyventi tapo nebeįmanoma.
Kai mūsų gentainius išvežė į Sibirą, jie pirmiausia nustebino vietinius savo darbštumu ir sumanumu. O kai Lietuvoje paliktiems žmonėms vadovauti (seniūnais, įgaliotiniais, brigadininkais ir pan.) skyrė tinginius ir apsileidėlius, ką turėjo galvoti tie, kurie tapo tokių, atsiprašant, vadovų pavaldiniais? Kiek į kolchozų fermas suvarytų karvučių nudvėsė iš bado, niekas iki šiol nėra skaičiavęs. Bet toks jau tas gyvenimas, kad tinginys, net ir ministru paskirtas, ilgai neišsilaiko. Taigi liumpenproletariato atstovai vienas po kito iš vadovų pozicijų dingo. Vietoje jų atsirado bent kiek daugiau prakutę „pažįstamų pažįstami“, savo „chebros“ nariai, kurie, net ir smarkiai vogdami, sugebėjo pasiekti šiokią tokią ūkinę pažangą.
Sovietmečiui griūvant, vadovų ir specialistų ratas jau buvo susiformavęs. Per trumpą Sąjūdžio inicijuotų permainų laikotarpį dauguma jų, pasinaudodami to rato ryšiais, mikliai tapo ir atsikuriančios Lietuvos ūkinių struktūrų vadovais: pareigų pavadinimai pasikeitė, o sovietinio ūkininkavimo įpročiai liko. Na, o tie, kurie ano laiko partkomų instruktorių krėsluose trynėsi, „mokslinio ateizmo“ paskaitas skaitė ir okupantų primestas šventes organizavo, daug kur tapo ministrų ir kitokio rango viršininkų patarėjais, ekspertais, konsultantais, agentūrų viršininkais, net ir viceministrais. Net ir tais atvejais, kai su kuruojama sritimi nieko bendra neturėjo. Kiek tokių ir šiandien trinasi tarp švietimo, kultūros paveldo apsaugos, socialinių paslaugų ir kitų sričių „vadybininkų“. Nei atitinkamo bazinio pasirengimo neįgiję, nė vienos mokinių laidos į gyvenimą neišleidę, nė vienoje ekspedicijoje nedalyvavę. Bet kaip skirstyti pinigus, kuriam projektui skirti, o kuriam nieko neduoti, neva geriausiai išmano.
Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940), į kurios patirtį dabartiniai viršininkučiai įsigilinti ir teigiamai įvertinti nėra linkę, daugelį programų taip pat skolinosi, tačiau jos atstovai gerai žinojo, kad skola – ne pajamos. Vytauto Didžiojo universiteto prof. Juozas Skirius, atidžiai išanalizavęs to meto finansinės situacijos pokyčius, atskleidė, kaip rūpestingai ir nuosekliai buvo dengiama valstybės skola, kaip buvo kaupiamos Lietuvos banko atsargos (tarp jų ir aukso fondas). Jeigu ne sovietinė okupacija, per porą metų visos skolos būtų buvusios sugrąžintos. O ką turime šiandien? Nuolat primenama, kad valstybės biudžetas – deficitinis: uždirbame mažiau, negu išleidžiame, bet džiūgaujame, kad skolinimosi ribų dar neviršijame. Puikiai matome, kad tokias skolas (su jų aptarnavimo mokesčiais) mokės ne tik mūsų vaikai, bet ir vaikaičiai.
Pragyvenimo lygis visada priklauso nuo to, kaip regione, miestelyje, apylinkėje galima rasti darbo vietą, atitinkančią gyventojų lūkesčius ir profesinį pasirengimą. Todėl vietos gyventojai labai brangino jų apylinkėse veikiančias įmones, siekė kuo aukštesnės jų produkcijos kokybės, kūrė arba stiprino eksporto galimybes. Štai tik vienas pavyzdys. Pareinamuoju laikotarpiu Panevėžio rajono Raguvos miestelyje buvo išsaugota dar 1925 m. įsteigta pieno bendrovė. Pieno perdirbimo tradicijas sėkmingai tęsė AB „Panevėžio pienas“ Raguvos sūrių cechas. Sūrių gamykla gamino sviestą ir fermentinį sūrį. Kazeinas ir fermentinis sūris buvo eksportuojamas į Europos šalis. Vilniuje vykusioje lietuviškų prekių parodoje Raguvoje gaminamas „Brie“ sūris pelnė aukso medalį.
2001 m. Raguva šventė 500 metų jubiliejų. Bet 2003 metais bene pagrindinis miestelio darbdavys – sūrių gamykla – buvo uždarytas. Aišku, kai neliko gamyklos, nukentėjo ir mokykla, ir kultūros centras, sumenko ir kitų socialinių paslaugų apimtis. Kas liko Raguvos gyventojams, iškilmingai paminėjusiems miestelio jubiliejų? Emigracija ar bedarbio pašalpos prašymas? O kiek tokių atvejų pirmajame ir antrajame XXI amžiaus dešimtmečiuose buvo Lietuvoje? Štai kodėl praradome daugiau kaip milijoną darbingų Lietuvos piliečių. Štai kodėl dabar valdantieji spiegia, kad trūksta darbo jėgos, ir įtikinėja, kad reikia lengvinti imigraciją. Štai kodėl taip puolama valstybinė lietuvių kalba, aiškinant, kad dabar nedemokratiška atvykėlius mokyti valstybinės kalbos. Ar kai kas jau užmiršo, kai asmuo, išgyvenęs Lietuvoje visą pusšimtį metų, iki šiol teigia, kad „po litovski nekalbėkaju i nebūdu kalbėkatj“?
Šitas Seimas karikatūriškai ir nusikalstamai įsirašė į naujausių laikų – posąjūdinės – Lietuvos istoriją, sudarkydamas Konstitucijoje apibrėžtą lietuvių kalbos abėcėlę, įbrukdamas tas tris svetimas raides, kurios ir iki tol buvo naudojamos, bet kitiems tikslams: matematikoje, fizikoje ir pan. Tačiau Lietuvos piliečių vardai rašomi, naudojant tik valstybinės kalbos raidyną. Tai yra įprasta tarptautinė praktika, kurios neneigia jokie teisės aktai. Jokia kita Europos valstybė nediktuoja savo kaimynėms, kaip jos privalo užrašyti savo piliečių asmenvardžius, juo labiau – savo teritorijos vietovardžius. Tokio atvejo, kad dauguma Seimo narių pažeistų valstybės Konstituciją, bet ir toliau liktų Seime, dar nėra buvę. O štai visai neseniai tas pats Seimas apsisprendė, kad net kalėti nuteistas asmuo gali likti jo nariu, t. y. dalyvauti įstatymų leidyboje ir parlamentinėje kontrolėje.
Pagrindinė valdžios institucijų pareiga – užtikrinti visuotinę tvarką ir saugumą. Tai ir yra klasikinis politikos esmės ir tikslo suvokimas. Valstybės įstatymų turi būti laikomasi be jokių išlygų. Bet užtenka pasižiūrėti į tokį kasdieninį reiškinį, kaip eismo taisyklių laikymasis: pažeidimai kasmet skaičiuojami dešimtimis tūkstančių. Tai gal verta priminti seną patarlę, kad žuvis pūva nuo galvos: kai pūva valdžia, puvėsis skverbiasi ir į visuomenę. Kai įstatymų nesilaikymas tampa masiniu reiškiniu, ar galima tikėtis sutelktų visuomenės pastangų tokią politiką pakeisti. Tai, kad tokį Seimą išrinko vos 40 proc. šią teisę turinčių asmenų, bandoma pateisinti šalutiniu pandemijos poveikiu. Bet ar visuomenė jau suvokė, kad ir pati ritasi į dugną? Ar suvokta bent visuotinė pareiga dalyvauti rinkimuose? Ar būsimieji rinkėjai bent mato kito pasirinkimo galimybę ir būtinybę? Paprasčiau pasakius, ar jau mato, už ką balsuoti, kad valstybės griovimas pagaliau būtų sustabdytas? Ką apie tai mano labiausiai išsilavinę, t. y. akademinė bendruomenė?
Jonas Jasaitis