Minint 100-ąsias profesoriaus Alfonso Basalyko gimimo metines
Kovo 28 d. sukako 100 metų nuo Lietuvos kraštovaizdžio patriarcho, kraštovaizdžio tyrimų pirmeivio ir teoretiko profesoriaus Alfonso Basalyko gimimo. Šiam pasišventusiam mokslininkui esame dėkingi už itin detalų Lietuvos paviršiaus reljefo ištirtumą ir atskleistą kraštovaizdžio įvairovę, padėtus pagrindus jos kultūrinės raidos tyrimams ir suformuluotus esminius kraštotvarkinio elgesio principus mūsų krašto gamtinėje aplinkoje.
Alfonsas Basalykas gimė 1924 m. šalia Raigardo slėnio lietuviškoje Balainių eigulio šeimoje, tuometėje Gardino apskrityje. Pradėjęs mokytis būdamas penkerių, devynerių buvo išvežtas mokslams į Vilnių, kur, bebaigiant Vytauto Didžiojo lietuvių berniukų gimnaziją, paliko atskirtas nuo šeimos, 1940 m. šią ištrėmus į Uralą. 1941 m. užsirašė į atkuriamą lietuvišką Vilniaus universitetą, kurį baigė 1947 m.
Vilnius tapo vieninteliais namais, tad diplominiam darbui A. Basalykas pasirinko jo apylinkių reljefo raidą ir pirmasis atkreipė dėmesį į išskirtinę mūsų sostinės gamtinę aplinką. Dirbti buvo paliktas toje pat Geografijos katedroje asistentu, kurioje praėjo visą savo mokslininko kelią (mirė 1986 m.). Darbą universitete pradėjo ne tik paskaitų kursų rengimu, bet ir studijoms reikalingiausių vadovėlių vertimu: E. Marton ,,Fizinės geografijos pagrindai“ I ir II t. (1949), versdamas išmoko ir prancūzų kalbą, S. V. Kalesnikov ,,Bendrosios geografijos pagrindai“ (1950). Moksliniams tyrinėjimams rinkosi geomorfologiją ir, atsiliepdamas į laikmečio poreikį statyti mažas hidroelektrines, analizavo Nemuno upyno slėnių sistemos periglacialinius procesus. 1953 m. A. Basalykas apgynė kandidato disertaciją, 1956 m. jam suteiktas docento vardas.
Įdomi šio talentingo ir išskirtinai darbštaus mokslininko minties skrydžio trajektorija. Vilniaus apylinkės su Neries slėniu jame – sudėtingiausias paviršius Lietuvoje savo struktūra ir formavimosi raida. Įminęs šią ,,mįslę“, žinodamas gimtąsias Raigardo apylinkes ir susipažinęs su kitais Nemuno upyno slėniais, A. Basalykas jau turėjo bendrą Lietuvos paviršiaus įvairumo ir kilmės vaizdą. 1955 m. paskelbė geomorfologinę apybraižą ,,Lietuvos pietryčių smėlėtoji lyguma“ ir straipsnį ,,Kai kurie paskutiniojo apledėjimo nepaliestos Medininkų aukštumos fiziniai – geografiniai ypatumai“ (1957). 1958 m. pasirodžiusiame Lietuvos SSR fizinės geografijos I tome, kurio sudarytoju ir atsakingu redaktoriumi buvo paskirtas, jis pristatė naują Lietuvos paviršiaus orografinį suskirstymą, genetinę tiploginę reljefo klasifikaciją ir aprašė bendriausius paviršiaus bruožus. A. Basalykas pastebėjo, kad reljefo genetiniai tipai Lietuvos sąlygomis gali būti laikomi ,,geomorfologiniais kraštovaizdžiais“: ,,Kol dar nėra galutinai nustatytos tipologinės gradacijos, atskirais reljefo tipais Lietuvoje tenka laikyti geomorfologinius kraštovaizdžius, kurių paviršių sudarė skirtingi morfogenezės agentai (ledynai, fliuvioglacialiniai vandenys, prieledyninių ežerų vandenys, upės, jūra, vėjai, nivaliniai procesai ir t. t.).“ Tai pirmoji užuomina apie paviršiaus kilmės įtaką Lietuvos kraštovaizdžio įvairovei.
Skyrelyje ,,Apie gamtinius kompleksus Lietuvos teritorijoje“ tarsi išdėstomas planas ateičiai: ,,Skirtingų tipų reljefas su būdingomis nuogulomis, nulemiančiomis dirvodaros kryptį verčia fiziniuose – geografiniuose rajonuose išskirti dar ir mikrorajonus, o šių paviršius susideda iš dar atskirų gamtinių kompleksų – apyrubių. Bet visą, lengviausiai pastebimą kraštovaizdžio margumą ir įvairumą lemia patys smulkiausi, elementarūs teritorijos ploteliai – landšaftinės facijos. Kultūros neliestame, priešistoriniame Lietuvos kraštovaizdyje būta tik vadinamųjų pirminių facijų. Šalia jų žmogaus veiklos įtakoje atsirado antropogeninės facijos, pamestuose plotuose prasidėjus kraštovaizdžio renatūralizacijai, atsirado renatūralizuotos facijos.“
Tais pačiais 1958 metais konferencijoje ,,Gamta ir jos apsauga“ nagrinėdamas Lietuvos geografinių landšaftų apsaugos klausimus, A. Basalykas teigė: ,,Geografinės aplinkos sąvoka suprantami ne atskiri mus supančios gamtos elementai, bet visas kompleksas, susipynęs sudėtingiausiais savitarpio priklausomybės ryšiais ir sudarantis atitinkamų žemės sluoksnių, dirvos, žemės paviršiaus nelygumų, vidaus ir požeminių vandenų, klimato bei organinio pasaulio derinius. Dėsningai ir organiškai susiję šių geografinės aplinkos komponentų deriniai atitinkamoje teritorijoje ir yra vadinami geografiniais landšaftais.“
1965-aisiais pasirodė fundamentalus darbas – ,,Lietuvos TSR fizinės geografijos“ II tomas, kuriame pristatomas išsamus Lietuvos paviršiaus rajonavimas su išskirtais gamtiniais mikrorajonais, aprašyta jų paleogeografinė raida, pateikta detali gamtinių sąlygų charakteristika. Pristatomi ir smulkiausi gamtinio kraštovaizdžio tipologiniai vienetai – vietovaizdžiai, susidarę dėl skirtingų uolienų ir nevienodo reljefo, lemiančių visų kitų gamtinių komponentų nevienodumą. Šis enciklopedinio pobūdžio darbams prilygstąs leidinys, tapęs (habilituoto) daktaro disertacijos pagrindu (1966), savo detalumu iki šiol liko nepralenktas ir buvo įvertintas valstybine premija. 1969 m. A. Basalykui suteiktas profesoriaus vardas.
Lietuvoje 1966 m. pradėtas totalus kaimiško kraštovaizdžio pertvarkymas. Matydamas brutalų, į vietines sąlygas neatsižvelgiantį istoriškai susiformavusios tradicinės sanklodos naikinimą, vedantį prie unifikavimo, prof. A. Basalykas tęsė kraštovaizdžio tyrimus. 1977 m. monografijoje ,,Lietuvos TSR kraštovaizdis“ jis atskleidžia išskirtinę jo įvairovę tokiame nedideliame lygumų krašte, išsamiai pristatydamas žemėvaizdžius – stambiausio rango 9 gamtovaizdžio tipus (landšaftus): ,,Atitinkamų geomorfologinių procesų suformuoti paviršiaus plotai skiriasi visais kraštovaizdžio komponentais: gruntu, reljefu, vidaus vandenimis, pažemio oru, dirvožemiu, augalija, gyvūnija ir gyventojų tankumu.“
Antrame skyriuje supažindinama su kraštovaizdžio kultūrine raida, jo ,,kultūriniu rūbu“ – ūkinės veiklos paveiktais gamtinio komplekso komponentais ir kultūrinės kilmės naujadarais: ,,Žmonės, naudodami savo reikalams gamtinio kraštovaizdžio turtus, pradėjo kurti socialinius ir ekonominius elementus, formuodami kultūrinį krašto rūbą. Toks antropogenizuotas (įsisavintas) kraštovaizdis tampa gamtine ir sociogenine geosistema, kurioje sąveikauja ne tik gamtiniai komponentai, bet ir kultūrinis krašto rūbas sąveikauja su gamtiniais komponentais.“
Trečiasis skyrius skirtas kraštotvarkai. Matydamas ir suprasdamas, kokį įvarų kultūrinį kraštovaizdį turėjome paveldėję, profesorius teigė: ,,Vienintelė mums priimtina daugiafaktorinė arba determinuota (geografinė) kraštotvarka, kai visokios ūkinės priemonės ir architektūriniai sprendimai geografiniu atžvilgiu nevienodoms teritorijoms vykdomi diferencijuotai.“
1985 m. pasirodė trečioji knyga ,,Žemė – žmonijos buveinė“. Tai dar vienas rūpinimasis, kad ,,įvairiausiai siejamos mūsų planetos problemos padėtų skaitytojams išsiugdyti kompleksinį požiūrį į Žemę. Labai svarbu, kad mūsų gyvenamoji aplinka būtų deramai naudojama, tvarkoma ir saugoma“.
Paskutiniajame teoriniame straipsnyje ,,Kraštovaizdis – geosisteminės organizacijos sudėtingėjimo etapai“ (1986) A. Basalykas išgrynina kraštovaizdžio, kaip keturnarės supergeosistemos, polistruktūriškumą, pateikdamas savą kraštovaizdžio – integralaus gamtinio-sociogeninio teritorinio komplekso koncepcijos schemą: ,,Ketvirtasis geosistemų sudėtingėjimo etapas prasidėjo, kai šešianariai gamtiniai teritorijos kompleksai tapo žmonių gyvenama erdve“. Visuomenės įtaka krašto įsisavinimui ir sukultūrinimui apibūdinama net penkiais rodikliais: darbo įrankiai, gamtonauda, visuomeniniai santykiai, dvasinė kultūra ir politinis-administracinis susiorganizavimas, ir sugrupuojami kraštovaizdį praturtinantys, kultūriniu rūbu anksčiau vadinti naujadarai. Tai išskirtinės vertės palikimas – raktas, kelias tolimesniems Lietuvos kraštovaizdžio tyrimams.
Praėjus keleriems metams, Sovietų sąjungos akademikas V. S. Preobraženskis, palydėdamas prof. Č. Kudabos straipsnį apie A. Basalyką Geografijos serijos žurnale, pridėjo ir savo vertinimą: ,,Savu savitu keliu A. Basalykas siekė konstruktyviosios geografijos idėjų. Jis ir jo mokiniai suformavo kraštotvarkos sampratą, kaip vieną iš geografijos pareigų. Negalima nepastebėti, kad tarpusavyje sujungti evoliucinis, bendrageografinis ir konstruktyvus požiūriai, pritaikyti seniai apgyventoms teritorijoms, daro A. Basalyko darbus iš esmės unikaliais. A. Basalyko kūrybos rezultatai yra, mano nuomone, ne tik lietuviškas, bet ir visasąjunginis ir bendraeuropinis turtas“.
Filomena Kavoliutė