Vienas garsus imperatorius, gyvenęs 1672–1725 (jo vardą šiuo metu minėti nemadinga), nebeapsikęsdamas dėl savo bajorų nemokšiškumo ir kultūros stokos, trenkė kumščiu į stalą ir pareiškė: „Nuo šiolei kalbas sakysite žodžiu, kad kiekvieno kvailumas akivaizdus būtų!“ Prieš daugelį metų viename renginyje apie tokį iškiliojo imperatoriaus reikalavimą papasakojo Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė. Gal aktorė jau ir pati pamiršo šį epizodą, bet man jis įstrigo visam likusiam gyvenimui tokio imperatoriaus (prezidento, premjero, direktoriaus, pirmininko ir t. t.), t. y. ŠEIMININKO, ilgesiu, nes šių dienų „bajorai“, t. y. politikai, diplomatai, žiniasklaidos darbininkai ir kiti viešieji asmenys, mums kalbas per įvairius aparatus sako nuo ankstyvo ryto iki nakties ir dažno kalbėtojo kvailumas – akivaizdus Tik dabartinio „imperatoriaus“ tai nė kiek netrikdo.
Įtariu, kad jis net nepastebi savo pavaldinių (pirmiausia bet kokio lygio valdžios žmonių) kalbos klaidų, kurias anas, prieš tris šimtus metų gyvenęs svetimos valstybės vadovas, įvardino. Maža to, retas iš „imperatorių“ ir pats „nepasimeta“ arba net suranda save „esant ne prie ko“, net pagiria ką nors už „užsispyrimą“, tarsi tas būtų vienas iš dviejų kvailų ožiukų, surėmusių ragus ant siauro liepto virš sraunios upės, o ne atkakliai siekiantis savo tikslų. Juk bent jau aštuonmetę mokyklą baigęs lietuvis negali „pasimesti“. Lietuvis gali suglumti, sutrikti. Tik rusai „teriajutsa“. Lietuvis būna „niekuo dėtas“, nes tik rusas būna „ni pri čiom“. Tiesa, užsispyręs būna ir apykvailis lietuvis, bet protingas dažniausiai yra ir atkaklus.
Smulkmena? Būtų, jeigu kalbėtume apie bereikšmius užstalės patriukšmavimus ne visai blaivia galva. Tačiau kalbame apie mūsų bendrinę valstybinę lietuvių kalbą, tūkstantį metų saugančią tautą nuo pražūties. Dar ir apie pačią gražiausią, skambiausią, melodingiausią pasaulyje kalbą! Į visas iš ekranų ar radijo imtuvų transliuojamas kalbas, periodikoje skaitomus tekstus iš įpratimo žiūrime kaip į pavyzdį, kuriuo reikia sekti, iš kurio reikia mokytis.
Vyresnio amžiaus žmonių atmintis siekia prieš trisdešimt trejus metus pasibaigusius okupacijos laikus, kai radijo, vėliau jau ir televizijos laidose kiekvieną savaitę klausydavomės ir girdėdavome „Kalbos valandėles“. Trumpas, todėl lengvai įsimenamas: jose buvo pateikiami du trys svarbūs, aktualūs, mūsų kasdienę oficialiąją kalbą koreguojantys pavyzdžiai. Tų kalbos valandėlių vedėjų pavardes žinojo visi – nuo pirmoko iki beraštės močiutės. Visiems laikams įsiminė Kazys Ulvydas. Kalbininkai buvo autoritetai: jeigu K. Ulvydas pasakė, tai šventa! Net blynus kepdami, taisydavome savo šeimos narių kalbos klaidas pagal K. Ulvydą. Tai buvo kova už savo kalbą, už savo tautą, už mūsų išlikimą ir gyvastį.
Po to pralėkė trisdešimt metų jau „prie Lietuvos“, bet be politikų ir kalbininkų dėmesio lietuvių kalbai. Ar tikrai įvyko stebuklas ir mes ėmėme kalbėti be klaidų? Pernai (2023) trumpai blykstelėjo laikraščio „Šiandien“ keli numeriai, kurių visas paskutinis puslapis buvo skirtas kalbos klausimams. Kiek buvo džiaugsmo ir tikėjimo, kad pagaliau atsigavo „Kalbos valandėlės“, puolėme prenumeruoti „Šiandien“. Bet po tų kelių šio laikraščio numerių kalbai skirti puslapiai numirė. Kodėl?
Praeito amžiaus mūsų garbūs rašytojai Jonas Avyžius, Jonas Mikelinskas, Saulius Šaltenis (visų sąrašas būtų ilgokas), rizikuodami viskuo, net savo pačių gyvenimu, atvirai kovojo prieš lietuvių rusinimą, dar daugiau – prieš kitataučių nuolatinį gyvenimą Lietuvoje „tarsi viešbutyje“ (ar ne S. Šaltenio posakis?) ir nenorą mokytis lietuvių kalbos, bendrauti šia kalba. Lieka tik pasidžiaugti, kad jie jau negirdi, kaip šiandien kalba mūsų valstybės dabartinė sostinė ir visi pietryčiai už jos…
Tai nėra smulkmena net ir mūsų visapusiškai audringo ir įtempto laiko kontekste. Tai – požiūris: ignoravimas ir panieka, svečio elgesys „kaip namuose“. Mūsų tauta sako, kad svečiuose kaip namuose elgiasi tik dvi atvykėlių kategorijos: vagys ir prostitutės. Regis, turime ir vienų, ir kitų. Džiaugtis čia nėra kuo, nes padorus šeimininkas privalo apginti savo namus nuo tokių „svečių“.
Tik kur tas ŠEIMININKAS? Šių laikų mūsų „išrinktieji“ geriausiu atveju laikytini Lietuvos pardavėjais ir griovėjais: ką gali parduoti – parduoda, o ko negali išmainyti į pinigus, ciniškai naikina. Tad ar prasminga kalbėti apie savosios (gimtosios, valstybinės) kalbos taisyklingumą, grynumą, grožį? Prasminga, jeigu dar ne visi esame avelės, tykiai varomos į skerdyklą. Jeigu nekalbėsime apie tai dabar, tai kada prabilsime apie savo nuolatinį ir vis aštrėjantį skausmą dėl kalbos, t. y. tautos, išlikimo?
Lietuvių tautos kultūros pagrindo ir didžiausios pasaulio vertybės – lietuvių kalbos – neišbraukė iš studijų ir mokslo programų iškiliausi pasaulio universitetai, bet sava (?) valdžiukė tvarkingame ir turtingame mūsų kalbos darže jau pasėjo tris aršias piktžoles, kurioms daugiau nieko ir nereikėjo – tik būti pasėtoms. Jos sugebės sėkmingai ir greitai vešėti, klestėti ir viską aplink save sunaikinti, žinoma, jeigu mes jų neišrausime. Jeigu kas nors tikisi, kad taip nebus, siūlau pasiskaityti botanikos vadovėlį ar pabendrauti su bet kuriuo daržininku. Taip bus. Kalbant apie svetimybes, taip jau yra: užtenka apsidairyti bet kurio Lietuvos miesto ar miestelio gatvėje, kad akys imtų perštėti nuo svetimų, nesuprantamų, jokios žinios nesuteikiančių užrašų.
Mėgstame keliauti, daug kur esame buvę. Kurioje iš save gerbiančių valstybių matėme tokį vaizdelį? Ir nepamatysime. Nepamatysime niekur, kur yra šeimininkas. Vadinasi, visi tie individai (nepriklausomai nuo tautybės ir gyvenimo šioje šalyje trukmės), kurie savo įmones pavadino svetimos kalbos rezginiais, yra iš tos pačios svečių, besijaučiančių „kaip namuose“, kategorijos.
Lietuvių kalbos žodį TAUTA negalime tiksliai išversti į kitas kalbas. Tas žodis (ir visa kalba) yra mūsų ir tik mūsų, kaip ir teritorija, kurioje per amžius gyvename. Pats švariausias ir skaniausias pasaulyje vanduo, gaivus oras, kuriuo kvėpuojame, nes kol kas dar turime miškų ir visokios augmenijos. Visapusiškai vertingas, derlingas dirvožemis, jūra iki pat horizonto… Dievo ausimi vadina mūsų šalį ją atradę ir pažinę svetimtaučiai, nes čia nėra taifūnų, cunamių, žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų. Net skorpiono ar gyvatės, nuo kurios įkandimo čia pat numirtum, nėra. Kur dar Žemės rutulyje rasi tokį ramų, saugų ir mielą pakraštėlį ilgai ir laimingai gyventi? Ar ne todėl (trumpai atsigręžkime į istoriją) esame nuolat nuo ko nors vaduojami, „gelbėjami“, kol galų gale patys susivokiame, kad mūsų vaduotojai turi savanaudiškų kėslų, ir imamės vaduotis nuo jų. Ar jau susivokėme, kad eilinį kartą į mus, skanų kąsnelį, kėsinamasi klastingai ir atvirai, gudriai ir šlykščiai, kad mus, Lietuvą, eilinį kartą perka kaip gyvulį pasaulio turguje.
…Prieš kokius dvidešimt metų nusivežiau grupę Amerikos lietuvių parodyti jiems Dubysos slėnį ties Lyduvėnų tiltu. Stovime keliese. Tylime. Saulėta. Ramu. Kvepia žydinčios pievos.
– O žinai, kuo mes nuo jūsų skiriamės? – staiga paklausė ponia Teklė, nuo kūdikystės gyvenanti kitame Žemės pusrutulyje. – Štai tu žiūri į visą šitą grožį, apsalusi iš susižavėjimo ir atsidžiaugti negali, o mes žiūrime į slėnį ir bandome suskaičiuoti, kiek visa ta teritorija kainuotų… Pasaulis yra bedvasis pragmatikas. Jis jus (Lietuvą) vertina kaip prekę, bet jūs vis dar esate dvasinga poetiška tauta, tik nesuprantate šito. Štai čia yra jūsų tragedija ir jūsų žavesys.
P.S. Teiginys, kad Lietuva neturi šeimininko, jeigu teisingai prisimenu, yra rašytojo Jono Mikelinsko, kurį rašytojas išsakė gal prieš 15–18 metų. Jeigu kas nors per tą laiką ir pasikeitė, tai tikrai ne į gera…
Birutė Žymantienė