Kovo 11-ąją – biologijos mokslų habilituotos daktarės Eugenijos Šimkūnaitės gimimo dieną, iškilmingame valstybinės šventės minėjime už nuopelnus Utenos kraštui ir visai Lietuvai mokslininkei suteiktas Utenos krašto Garbės piliečio vardas.
Regalijas priimdama E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė Birutė Karnickienė vylėsi, kad Tauragnuose bus įsteigtas ir jos vardo muziejus. Šventiniame renginyje taip pat dalyvavo šio fondo prezidentas Darius Šinkūnas, mecenatas vaistininkas Anatolijus Kostiukevičius, daktarės mokiniai ir bičiuliai.
Garsioji vaistinių augalų tyrinėtoja Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijske, medikų šeimoje: tėvas provizorius Pranas Šimkūnas, kilęs iš Indubakių kaimo Tauragnų valsčiuje, motina – medicinos sesuo. Po metų šeima atvyko į Lietuvą. Trumpam apsistojo Rozalime, Utenoje, o 1922 m. apsigyveno Tauragnuose, kur tėvas įsteigė vaistinę. Šioje nuostabaus grožio, ežerais ir piliakalniais apsuptoje vietovėje augo būsimoji mokslininkė Eugenija. Ji buvo tikras gamtos vaikas: viena klajojo po pievas, miškus, karstėsi po medžius, nebijojo nei žalčių, nei gyvačių. Ypač mėgo bendrauti su senaisiais tauragiškiais, klausytis jų pasakojimų apie senovę ir gydomųjų žolynų galią. Eugenija su mama, medicinos seserimi, padėjo tėvui rinkti vaistinius augalus, tvarkyti jų žaliavą ir ruošti gydomuosius preparatus.
1937 m. baigusi Utenos gimnaziją, Eugenija pradėjo studijuoti Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Išklausiusi farmacijos kursą, prasidėjus karui, ji dirbo Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. priimta dirbti asistente Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode (dabar – VU Botanikos sodas). 1943 m. Eugenija baigė universitetą. 1945 m. pradėjo dirbti Vilniaus 1-osios farmacijos ligoninės vaistinės vedėja, o 1947 m. tapo Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiosios farmacijos valdybos Prekybos skyriaus inspektore, vėliau – Paruošų skyriaus vedėja.
Anatolijaus Kostiukevičiaus nuotr.
1949 m. E. Šimkūnaitė dirbo Botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe, bet 1950 m. rugsėjį grįžo į Vilnių ir Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė mokslinį darbą. 1952 m. apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją „Valerijono kultūra Lietuvoje“. Medžiagą šiam darbui E. Šimkūnaitė jau buvo pradėjusi rinkti 1940 m., dar būdama studente. Vaistinio valerijono tyrimus atlikti buvo pavesta jos tėvui, o Eugenijai teko įvertinti natūraliąsias vaistingojo valerijono populiacijas. Tyrinėjimų vieta buvo Tauragnų telkinių pakrantės. E. Šimkūnaitė padarė išvadą, kad valerijono vaistinės žaliavos problemą galima išspręsti, tik specialiai kultivuojant šį vaistinį augalą. Per labai trumpą laiką Eugenija įvertino senųjų valerijono kultūrų būklę Lietuvoje, užmezgė dalykinius ryšius su vaistinių vedėjais dėl naujų valerijono kultūrų kūrimo, parinko vietas valerijono kultivavimui, atnaujino valerijonų daigyno Švenčionyse darbą.
1955 m. E. Šimkūnaitė išvažiavo į Kazachstaną dirbti tuometinio visasąjunginio vaistinių augalų ūkio „Darmina“ padalinio stoties direktore. Po poros metų grįžusi į Lietuvą, vėl įsidarbino Vyriausiojoje farmacijos valdyboje. 1968 m. jai suteikta aukščiausia provizoriaus – farmacinio darbo organizatoriaus kvalifikacinė kategorija. 1971 m. E. Šimkūnaitė, apibendrinusi tyrimų rezultatus, apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“. 1975 m., norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, išėjo į pensiją. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 m. Lietuvos mokslo taryba po nostrifikacijos E. Šimkūnaitei suteikė habilituoto mokslų daktaro laipsnį.
Žiniuonė, Žolynų karalienė, Lietuvos ragana – taip buvo vadinama dr. Eugenija Šimkūnaitė. Gausybei į ją besikreipiančių ji patardavo, kaip laikytis sveikos gyvensenos ir vaistažolėmis išgydyti įvairias ligas. Išleista ne viena E. Šimkūnaitės patarimų knyga. Dr. Tauras Mekas prisimena: „Nerami, drąsi, nevyniojanti žodžių į vatą ir tuo pat metu ypač jautrios ir meniškos prigimties. < … > Dažnai grubokas, tačiau liaudiškai sodrus žodis pridengdavo jautrią poetišką sielą, degančią noru padėti pasiligojusiems.“ Visi, kurie E. Šimkūnaitę artimiau pažino, turėjo progos įsitikinti jos talento įvairiapusiškumu ir pažiūrų platumu.
Janina Valančiūtė
Autorė yra Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja