Vis galvoju, ar aš ko nesuprantu. Pasirodo, Lietuvoje gyventojams reikia mokėti rusiškai, o ne kitataučiams mokėti lietuviškai. Natūralu, kai Vyriausybės pozicija yra nė už ką atvykėlių lietuviškai nemokyti ir to nereikalauti („būtų nacionalizmas, būtų baisu…“). Bet kodėl lietuviai ir kitų tautų piliečiai Lietuvoje turi išmokti rusiškai, kad būtų aptarnaujami? Kas prie ko prisitaiko? Neseniai pažįstamas ispanas, senokai gyvenantis Lietuvoje, sakė: „Su manim visi kalba bent angliškai, nes aš nemoku lietuviškai. Taip niekada neišmoksiu lietuviškai, nes jokio poreikio nėra. Ispanijoje taip nebūtų.“ Čia galioja tas pats – patys prisitaikome, kur tik galime. Patys prie to, kad čia – Lietuva, niekaip taikytis nereikalaujame.
Ir tik nesakykite, kad čia dėl ukrainiečių. Pirma, tarp visų atvykusių dirbti į Lietuvą jų – aiški mažuma. Baltarusijos, Rusijos, Kirgizijos, Uzbekistano ir kitų „-stanų“ piliečiai kartu sudaro daug daugiau. Antra, didelė dalis atvykusių iš Ukrainos yra iš Rytų ir kalba rusiškai. Trečia, visi, kas norėjo, jau seniai galėjo išmokti. Ketvirta, Lietuva net ir ukrainiečius stumia į rusų kalbą, nes siūlo jiems ir jų vaikams mokytis rusų kalba rusakalbėse mokyklose. Penkta, net ir pabėgėlio statusas nėra priežastis per dvejus metus nepramokti tave priėmusios šalies kalbos pagrindų. Daugybė ukrainiečių pramoko ir kalba tiek, kad paslaugų sektoriuje pakanka. Vadinasi, galima, lieka tik noro klausimas. Šešta, labai retas lietuvis susikalba ukrainietiškai.
Tad čia ne tik politinis klausimas, kas į ką integruojasi, bet ir moralinis klausimas, kiek galima dangstyti ukrainiečių kalba Lietuvos rusinimą. Nes, jeigu Lietuva bus rusiška, kam jos apskritai reikia? Nacionalinės valstybės ir jų nepriklausomybė yra tam, kad jose galiotų jų normos, skleistųsi jas įsteigusių tautų kultūra ir kalba.
Dr. Vytautas Sinica
Parengta pagal „Pozicija.org“