Dabartinė Lietuvos gyventojų karta jau aštuonis dešimtmečius gyvena taikos sąlygomis. Suprantama, kad jos suformavo gyventojų pasaulėjautą, svarbiausius elgsenos bruožus ir ateities vaizdinius. Galima valandų valandas stebėti filmus ir reportažus apie karą, skaityti tiek kapitalinius istorijos ir politikos veikalus, tiek dešimtis romanų ir kitų grožinės literatūros kūrinių, kuriuose karo tematika pavaizduota itin realistiškai, tačiau, kol pats asmuo tiesiogiai nesusiduria su karo tikrove, kai ką tik šalia buvęs žmogus suplėšomas į gabalus, o pro tavo smilkinius ima švilpti kulkos ir skrieti skeveldros, kai riba tarp gyvybės ir mirties apibrėžiama sekundės dalimi, visi karo vaizdiniai neįsitvirtina sąmonėje. Jie vis dar yra šalia, išorėje, bet ne tavyje.
Mes dabar kasdien matome sugriautus ukrainiečių namus, suniokotus automobilius, neštuvais gabenamus sužeistuosius ir į juodus maišus sukištus užmuštuosius. Matome naujas masines kapavietes ir karo nusikaltimų aukas, net miestų kvartalus, kuriuose vos prieš kelias dienas tekėjo ramus civilių asmenų šeimų gyvenimas, o dabar šiuose kvartaluose gal net kelis dešimtmečius niekas negalės gyventi, Žinoma, jei išvis bus apsispręsta juos atkurti. Bet ar įsivaizduojame, kad šiandien dar nesugriauto namo jau kitą naktį nebeliks, kad iš po griuvėsių bus ištrauktas tik vienas kitas dar išgyvenęs, bet siaubingai suluošintas žmogus? Kodėl išžudyti jo artimieji? Už ką? Už priklausymą kitai valstybei ar tautai? Kas tie, kurie žudydami beginklius rėkia, kad čia įves „rusų pasaulį“?
Kasdien matome šimtus ir net tūkstančius karo nusikaltimų, kurių motyvacijos niekas negali paaiškinti, bet vis dažniau girdime raginimus derėtis su žudikais, aiškintis, kurias savo valstybės teritorijas galima pažadėti jiems užleisti, ir tikėtis, kad jie atsitrauks. Kokie tikrieji žudikų kėslai, niekas negali paaiškinti. Kodėl ukrainiečių gyvybių kaina palaikoma taika likusioje Europos dalyje, ten esančių valstybių atstovams kartojant vis labiau ciniškai skambančius ir nuolat atidėliojamus pažadus (kitą ketvirtį ar kitą pusmetį) suteikti paramą – oro gynybos sistemas ar modernius lėktuvus?
Kuris iš taikoje gyvenančių šiandieninių didžiųjų valstybių vadovų dar tiki, kad su žudikais galima derėtis dėl taikos? Kuris iš jų iki šiol negirdi Kremliaus pabaisų planų atkurti buvusią sovietų įtakos imperiją? Kuris iš jų vis dar svaičioja apie pigų rusišką dyzeliną ar pigius grūdus, prisimindamas metų metais gautus tokio verslo pelnus? Ar Vakarų valstybių prezidentams ir premjerams tikrai rūpi nutraukti ukrainiečių tautos žudynes ir atkurti taiką visoje Europoje? Matyt, kad tik mes, kuriems pusę šimto metų teko gyventi „ruskij mir“ režimo sąlygomis, dar galime tiksliau suvokti Kremliaus ideologų užmačias. Tačiau jau ir pas mus toji karta, kuri šį režimą dar prisimena, traukiasi į amžinybę. Šiandieniniai trisdešimtmečiai net ir Sąjūdžio mitingus suvokia tik iš vadovėlių iliustracijų. Kitaip, nei mes, virš kurių galvų Vingio parke blerbė rusiškas sraigtasparnis ir buvo mėtomi raudoni lapeliai su raginimais prisiminti „šlovingus sovietmečio laimėjimus“, kuriuos mes iškart susiedavome su pustuštėmis maisto prekių parduotuvių lentynomis ir aprūdijusiais „moskvičiukais“, kai autoservisuose pirmą kartą išgirdome: „Traktorių mes neremontuojame“, o net dvidešimtmetį atitarnavę „opeliukai“ būdavo priimami pagarbiai.
Netrukus įvyko sąmonės lūžis, kai savo parduotuvėse išvydome sparčiai platėjantį prekių asortimentą, o prie neseniai susivienijusios Vokietijos ambasados nusidriekė kilometrinės norinčiųjų išvykti eilės, kai Lietuvos gyventojų duomenų suvestinėse išvydome sparčiai mažėjančius gyventojų skaičiaus rodiklius. Vieni tai laikė pažangos, kiti – nacionalinių valstybių griovimo ženklais.
Per kelis pastaruosius dešimtmečius ne tik Europos, bet ir viso pasaulio vaizdas neatpažįstamai pasikeitė. Šiandien lietuvių bendruomenės gyvena daugiau kaip 50-yje pasaulio valstybių. Atsirado Europos ir „pasaulio piliečių“ kategorijos. Lietuvoje okupacinio režimo laikotarpiu vyravusią rusų kalbą ėmė sparčiai keisti angliakalbės bendrijos. Dėl anglų kalbos plitimo įtakos, anot fiziko ir rašytojo Kazio Almeno, Lietuva iš „rusenančios“ tapo „anglėjančia“. Anglų kalba ne tik mokslo bendruomenes dėka, bet ir per bendrojo ugdymo sistemą, juo labiau per verslo santykių sistemą, į gimtąją kalbą įsileidžia šimtus anglų kalbos žodžių. Viešojoje erdvėje vis dažniau matome teiginius, kad geras gimtosios kalbos mokėjimas nebėra būtinas. Neva jau dabar naujoji karta bendrauja lietuvių ir anglų kalbų mišiniu, pirmenybę vis dažniau teikdama angliškai leksikai. Tačiau kasdieninės kalbos vartosena iškelia esminį klausimą apie nacionalinės valstybės būtinybę. Dėl kosmopolitinės Europos Sąjungos politikos tokios vertybės, kaip tautinė kultūra, vis dažniau stumiamos į užribį. Toks darinys, kaip Europos Sąjunga, pristatomas kaip viršvalstybinis – Jungtinės Europos Valstijos .
Tačiau čia išryškėjo, kad nei vokiečiai, nei prancūzai, nei ispanai ir portugalai, ir net mūsų artimiausi kaimynai lenkai nesiruošia atsisakyti nei savo gimtosios kalbos, nei tautinės kultūros paveldo. Unifikuotas angliakalbis pasaulis nėra nei įdomus, nei perspektyvus. Net mūsų kaimynai latviai ėmėsi rimtų priemonių, siekdami išsaugoti valstybinę latvių kalbą tiek kasdieninėje vartosenoje, tiek asmenvardžių ir vietovardžių rašyme. Vienodais kombinezonais ir treningais apvilktas pasaulis netapo žmonijos kultūros etalonu.
Vis labiau stiprėja tos kultūrinės jėgos, kurios pasisako prieš pasaulio unifikavimą ir kėsinimąsi į Europos krikščioniškos kultūros pamatus. Labai išryškėjo tendencija, kad afrikietiškoji ir azijinė migracija net nesiruošia integruotis į prieglobstį suteikusių valstybių teisėtvarkos ir net bendrosios elgsenos sistemas. Vis įžūliau tvirtinama, kad pasaulyje įsiviešpataus islamas. Per pastaruosius dešimtmečius krikščionių persekiojimas išaugo jau ne dešimtimis, o šimtais kartų. Perbėgėliai absoliučiai nesidomi juos priėmusių valstybių ekonomikos pažanga, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų tobulėjimu, moterų ir vaikų teisėmis, tradicinės monogamiškos šeimos vertybių apsauga. Todėl Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės bei kitų valstybių politinės jėgos vis stipriau pasisako prieš masinę imigraciją ir bandymus diegti neomarksizmo ir vulgaraus ateizmo ideologiją.
Virš žmonijos pakibo Trečiojo pasaulinio karo grėsmė. Suprantame, kad šiame kare laimėtojų nebus. Net rusofašistinis Kremliaus režimas suvokia, kad yra ribos, kurių peržengti negalima. Planetos, paverstos kruvinų griuvėsių ir kapinynų sankaupomis, niekam nereikia, juo labiau kad net ir jos išlikimo galimybė tokiame kare nebėra garantuota.
Tačiau, kad pasaulis nenusiristų prie pragaištingos ribos, žmonijoje turi atsirasti lyderiai, kurie suvoktų atsakomybę ir turėtų nepalaužiamos valios nutraukti karų, kaip tarptautinių konfliktų sprendimo būdo, kilimo priežastis. Tokie lyderiai turi suprasti karo esmę ne iš statistinių ataskaitų ar Pasaulio banko apžvalgų. Jie turi gebėti įvertinti karų sukeltą beprotybę tiesiogiai. Šie lyderiai turi suvokti, kad žmogaus gyvybė negali būti prilyginta jokiems finansiniams nuostoliams. Svarbiausia lyderių savybė – gebėjimas priversti apsnūdusią ar suklaidintą visuomenę atsikvošėti.
Man teko galimybė susipažinti su išeivijos – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių literatūra. Mačiau jų filmuotus siužetus apie pasitraukimą nuo fronto linijos, bandymus rasti prieglobstį kitose Europos valstybėse, emigraciją ir naujo kelio paieškas. Tačiau didžiausią įspūdį paliko 1939–1944 metų literatūra. Nors karo šmėkla vis labiau slėgė tuometinę Lietuvos visuomenę, tačiau dar buvo daugybė manančių, kad visos negandos juos kažkaip aplenks. Deja, neaplenkė ir sudaužė tuščiomis viltimis užpildytą pasaulėjautą, sukeldamos neįsivaizduojamos galios sukrėtimą.
Štai ir dabar mūsų viešojoje erdvėje vis dar pilna temų, kurios rodo, kad visuomenė vis dar nesugeba susikaupti ir susitelkti. Mes vis dar postringaujame apie aferas ir greito praturtėjimo vizijas, aiškinamės, kas yra šeima, ką apie intymius santykius turėtų sužinoti pradinukai ir net darželinukai. Kaip „Bernardinuose“ rašo Gediminas Vaitoška, visuotinio pavojaus atmosfera turi paskatinti susimąstyti apie rimtesnius dalykus. Pirmiausia – apie gyvenimo tikslą ir prasmę.
Jonas Jasaitis