Teoriškai Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) teisėje yra daug nuostatų, draudžiančių diskriminaciją bet kokiu pagrindu, taigi ir dėl amžiaus. Tačiau žinoma ir tai, kad vyresnių asmenų diskriminacija, ypač darbo rinkoje, yra labai paplitusi. Akademinėje srityje vyresnio amžiaus mokslo darbuotojų ir dėstytojų diskriminavimo problema – dar opesnė.
Priežastys, dėl kurių į teismus per metus kreipiasi vos vienas kitas vyresnio amžiaus žmogus dėl atleidimo iš darbo ar dėl terminuotos sutarties sudarymo (vien amžiaus pagrindu), o dauguma nesikreipia, yra nepakankamai tiriamos, tačiau galima išskirti tris pagrindines hipotezes: pirma, nesant nė vieno sėkmingai (darbuotojo naudai) pasibaigusio precedento, asmenys neturi motyvacijos net mėginti kreiptis į teismą. Antra, teismui pasiskundęs asmuo bijo, kad jo padėtis dėl to gali dar labiau ar net negrįžtamai pablogėti. Trečia, daugiamečių teismo procesų išlaidos yra nepakeliamos, ypač darbą garbingame amžiuje praradusiems asmenims.
Diskriminacines praktikas akademinėje srityje stiprina tai, kad mokslo darbuotojų ir dėstytojų atžvilgiu taikomos ne bendrosios darbo kodekso normos, o plačios (ir galimai per plačios) apimties specialusis reglamentavimas, nustatytas Mokslo ir studijų įstatyme. Maža to, universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų statutai gali nustatyti papildomų išimčių iš išimčių, kuriomis diskriminacinės praktikos užmaskuojamos po „universitetų autonomijos“ principu.
Paradoksalu tai, kad nei Lietuvos Konstitucija, nei Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija nenumato išimčių, leidžiančių diskriminuoti pagal amžių. Netgi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimuose, aiškinančiuose direktyvą Nr. 2000/78/EB, pažymėta, kad tuomet, kai ribojamos vyresnių darbuotojų teisės, šiuos teisės aktus turi pateisinti teisėtas tikslas, susijęs pirmiausia su užimtumo politika ir darbo rinka, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Todėl amžiaus veiksnys negali būti vienintelis kriterijus, savaime pateisinantis darbo sutarties nesudarymą, nutraukimą arba terminuotos sutarties sudarymą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) 2010-11-18 prejudicinis sprendimas byloje Georgiev, Nr. C-250/09 ir Nr. C-268/09, ESTT 2005-11-22 prejudicinis sprendimas byloje Mangold, Nr. C-144/04, par. 65).
Vertinant kitų Europos šalių patirtį, pažymėtina, kad dalyje jų darbo ribojimai pagal amžių buvo pripažinti netgi antikonstituciniais (Latvija), panaikinti (Estija, Airija, Lenkija) arba tiesiog nenustatyti (Austrija, Čekija). Tačiau yra nemažai šalių, kuriose tokie ribojimai leidžiami ir neretai siejami su pensiniu amžiumi (Slovėnija, Suomija, Vokietija ir t. t.).
Siekiant užtikrinti vienodą reguliavimą ir nediskriminavimą dėl amžiaus ES mastu, reikia atlikti išsamią visų ES šalių reguliavimo ir teisinės praktikos analizę. Negali būti privilegijų darbuotojams vien pagal gyvenamąją vietą ar pilietybę. Kita vertus, svarbu atlikti ir kitų Europos (ne tik ES) ar pasaulio šalių reglamentavimo ir teisinės praktikos tyrimą, nes daugumoje valstybių vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja. Šiuo požiūriu bus aktualūs ir EŽTT išaiškinimai šiuo metu nagrinėjamoje pirmojoje tokio pobūdžio byloje prieš Lietuvą.
Sprendžiant problemą, kaip užtikrinti vyresnio amžiaus mokslininkų nediskriminavimą, būtina atsižvelgti į tai, kad išėjimas į pensiją yra teisė, o ne pareiga. Europos Komisija rekomenduoja Lietuvai ilginti pensinį amžių iki 72 metų (2021-01-27 Žalioji knyga dėl senėjimo (COM(2021) 50 final), 4.3. p.). Svarbu ir tai, kad Lietuva ES išsiskiria kaip valstybė, kurioje pagal neterminuotas sutartis dirba mažiausia dalis tyrėjų (MOSTA 2015 m. Mokslo būklės apžvalga). Lietuvoje esama tyrėjų amžiaus struktūra aukštojo mokslo ir valdžios sektoriuose yra vertinama kaip pakankamai gera per pastarąjį (STRATA 2020 m. Mokslo būklės apžvalga, 15 psl.) laikotarpį. Tad 65 metų ribos mokslininkams nustatymas neturi jokio pagrindo.
Be to, ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje pripažįstama, kad viešąjį interesą labiau atitinka neterminuotos darbo sutartys. Sociologai taip pat pažymi, kad terminuotos darbo sutartys kliudo pritraukti aukštos klasės specialistus, nemotyvuoja darbuotojų siekti aukštesnės mokslo ir studijų kokybės, kelia stresą ir nesaugumo jausmą (R. Lazutka, D. Skučienė. Socialinės garantijos Lietuvos mokslininkams. Filosofija. Sociologija. 2009. T. 20. Nr. 2, p. 144–153. LMA). Atsižvelgiant į tai, kad Nobelio laureatų amžiaus vidurkis perkopė 60 metų ir nuolat auga, kad svarbiausius postus pasaulyje užima asmenys, kuriems yra gerokai virš 70 ar net 80 metų (pvz., JAV prezidentas J. Biden, Popiežius Pranciškus, Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius A. Guterres, vyriausiasis ES derybininkas J. Borrell ir kt.), nėra pagrindo manyti, kad Lietuvoje mokslo darbuotojai turėtų būti atleidžiami ar jų teisės ribojamos (sudarant tik terminuotą sutartį), sukakus 65 metų. Visuomenėms senėjant, būtina ne tik išnaudoti vyresnių asmenų darbinį potencialą, pritaikyti jų sukauptą patirtį ir išmintį, bet ir užtikrinti, kad sprendimą dėl pasitraukimo iš darbo rinkos jie galėtų priimti savo laisva valia, ypač tais atvejais, kai sveikatos būklė jiems netrukdo, bet išlaikomi ar net viršijami visi atestaciniai reikalavimai.
Aivaras Žilvinskas
Autorius yra advokatas
(Konferencijos pranešimų tęsinys – kitame numeryje)