Baltijos jūros regiono šalys (Danija, Suomija, Švedija, net kaimyninė Latvija) jau taiko inovatyvius jūrinio ūkininkavimo metodus: savo pakrantėse augina jūros dumblius, midijas, austres, renka jų derlių ir eksperimentuoja, kurdamos jūrinės kilmės produktus. Ar Lietuvos vandenyse galėtų augti kultūros, kurios ne tik naudojamos maistui, bet ir padeda atsikurti visai ekosistemai?
Tokia diskusija pasiekė ir Klaipėdą. Iniciatyvos Lietuvos pakrančių bendruomenes įtraukti į regeneracinio ūkininkavimo bangą ėmėsi Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas, su partneriais įgyvendindamas projektą „Cool Blue Baltic“. Jau pirmojoje diskusijoje, subūrusioje Klaipėdos universiteto ir Jūros tyrimų instituto mokslininkus, žvejų verslininkų, žuvininkystės produktų gamintojų, pajūrio regiono savivaldybių atstovus, aplinkosaugos ir žuvininkystės tarnybų ekspertus, Danijos ir Suomijos vandenynų ūkininkavimo pradininkus, kilo ambicingų idėjų. Viena iš jų – Lietuvos pajūryje auginti perlus.
Mėlynieji bendruomenių sodai Danijoje veikia jau dešimtmetį
„Atrodo, fantastika, tačiau matome, kad kaimynams – tai jau praktika”, – į danų pristatytus jūros dumblių, midijų, austrių ūkius ant specialių priekrantėse įkurdintų platformų reagavo diskusijos dalyviai. Danų bendruomeniniai ūkiai ne tik augina šias rūšis, bet ir populiarina jūrinio maisto kultūrą, kuria receptus, organizuoja degustacijas, pažintinius renginius vaikams.
„Tapti vandenynų ūkininku Danijoje – neįtikėtinai paprasta. Bendradarbiaudami su kontroliuojančiomis institucijomis, supaprastinome tvarką: užpildote vieno lapo anketą ir per porą savaičių gaunate leidimą“, – regeneracinio vandenynų ūkininkavimo proveržio Danijoje patirtimi dalijosi Joachimas Hjerl, nevyriausybinės organizacijos „Havhøst“ įkūrėjas. Vandenynų ūkininko rinkinys, telpantis į nedidelį krepšį, buvo dar viena danų iniciatyva, itin paskatinusi pakrančių gyventojus kurti povandeninius ūkius ir sodus.
Pasak dano, sėkmę lėmė tai, kad jūrinių sodų ir ūkių ašimi tapo iniciatyvūs vietos žmonės, steigę bendruomeninius ūkius, skyrę laiką prasmingai veiklai. „Nebepakanka kenkti mažiau. Augindami jūrinį maistą, galime prisidėti prie vandenynų atkūrimo, o multitrofinis auginimas nedideliuose jūriniuose ūkiuose ir soduose padeda atsikurti visai ekosistemai“, – akcentavo J. Hjerl.
Galimybė papildomai užsidirbti žvejams
Vandenynų šiltėjimas, laukinių žuvų išteklių pereikvojimas, nualintos ekosistemos – tai problemos, kurioms Baltijos jūroje spręsti gali padėti regeneracinio ūkininkavimo metodų taikymas. Diskusijos dalyviai svarstė, kad, net jei Lietuvos pakrantėse išaugintos kultūros nebūtų tinkamos maistui, tam tikrų rūšių auginimas padėtų kontroliuoti vandens kokybę ir temperatūrą, atsikurti žuvų ištekliams, palaikytų ir smulkią žvejybą mūsų regione.
Danijoje vandenynų ūkininkavimo praktika taip pat sulaukė žvejų dėmesio. „Padedame vietos žvejams įsisavinti regeneracinio ūkininkavimo metodus ir kartu diversifikuoti savo pajamas. Parengėme patogius biudžeto scenarijus pagal pasirinktas auginimui rūšis, pageidaujamas veiklos apimtis, parodėme jiems, kad ūkininkavimo ir sodininkystės jūroje sezonai gali derėti su tradicine žvejyba“, – atskleidė „Havhøst“ įkūrėjas.
Jūros derlius: maistui, kosmetikai, trąšoms
Diskusijoje dalyvavę mokslo ir žvejų bei žvejybos verslų atstovai aptarė bendradarbiavimo galimybes, pritaikant atkuriamojo vandenynų ūkininkavimo metodus Lietuvoje. Klaipėdos universiteto ir Jūros tyrimų instituto mokslininkai svarstė, kokios dumblių, jūržolių, midijų rūšys galėtų augti mūsų mažo druskingumo vandenyse, ko galime pasimokyti iš Baltijos jūros kaimynų.
Lietuviams naudingų įžvalgų pateikė ekspertė iš Suomijos, kur regeneracinis auginimas – dar tik eksperimentinis. „Suomijoje susiduriame su dar didesniu iššūkiu nei danai – mažu vandens druskingumu, kadangi mūsų pasirinktos augimvietės yra ties gėlo ir sūraus jūros vandens riba. Šiuo metu tiriame, kurios rūšys gerai prisitaikytų mažai druskingame vandenyje, analizuojame JAV, Bangladešo, Meksikos auginimo gėlame vandenyje patirtį, kaip jų naudojamus metodus galėtume pritaikyti šaltesniame klimate“, – pasakojo Anita Storm, Suomijos organizacijos „Aktion Österbotten“ atstovė. Pasak A. Storn, rinkdamasi rūšis, ji tiria Suomijos vandenyse augančių jūržolių, dvigeldžių moliuskų skonines savybes, atsižvelgia į tai, ar jos yra sertifikuotos kaip maisto produktas Europoje, ar tinkamos kosmetikai, ar dirvožemiui praturtinti maistingomis medžiagomis.
Lietuvos atstovai, diskutuodami apie mūsų šalies galimybes jūriniame ūkininkavime, beveik vieningai linko prie aukštos pridėtinės vertės kultūrų auginimo ir naujų biotechnologijų naudojimo. „Perluotės natūraliai auga mūsų vandenyse. Japonijoje, Kinijoje labai paplitęs jų auginimas“, – vieną iš galimybių įvardijo Klaipėdos universiteto Jūrinių tyrimų instituto hidrobiologas Antanas Kontautas.
Sodai ant molų, tiltų ar vėjo jėgainių parkų
Atviras Lietuvos pajūrio krantas būtų vienas iš didžiausių iššūkių Lietuvoje užsiimti vandenynų ūkininkavimu. Auginimo įrangą Baltijos jūros pakrantėse bendruomeniniai ūkiai tvirtina inkarais, plūdurais ar kitais būdais. Tačiau diskusijos dalyviai akcentavo, kad palyginti trumpame mūsų pajūrio ruože būtų sunku rasti atkarpą, kurioje povandeniniai ūkiai ar sodai galėtų saugiai įsitvirtinti, netrukdytų žvejams ir laivybai. Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto profesorius Artūras Razinkovas-Baziukas pristatė savo siūlomą idėją įrengti plaukiojančias salas: „Plaukiojančios salos gerina deguonies režimą, mažina vandens temperatūrą vasarą ir gali būti naudojamos kaip multitrofinės akvakultūros platforma.“
„Jūroje planuojamas vėjo jėgainių parkas, kurį įgyvendinant turi būti įtrauktos kompensacinės priemonės, padedančios atsikurti statybų metu pažeistiems biogeniniams rifams ir dugno buveinėms. Viena tokių priemonių galėtų būti Baltijos jūros midijų, natūraliai prisitaikiusių prie žemesnio druskingumo sąlygų ir esančių svarbia rifų buveinių dalimi, auginimas. Tai padėtų atkurti žmonių veiklos ir invazinių grundalų pažeistas rifų buveines jūros dugne. Įtraukus bendruomenę, prie Palangos tilto pritvirtintos midijų augimvietės būtų visapusiškai naudingos aplinkai ir žmonėms – valytų vandenį, pritrauktų žuvų“, – regeneracinio auginimo galimybes įvardijo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovas Jonas Pašukonis.
Diskusijos dalyviai svarstė, kaip pasinaudoti Latvijos, taip pat turinčios atvirą jūros krantą, tačiau augimvietes įrengusios greta molų, patirtimi. Pajūrio savivaldybes vienijančios asociacijos „Klaipėdos regionas“ vadovė Eglė Stonkė pastebėjo, kad ateityje ir Lietuvos pakrantėse galime turėti panašias sąlygas, kadangi jau planuojama plėsti Šventosios, Nidos, Juodkrantės uostus.
JAV dumblių ūkiuose – iš Lietuvos kilusi mokslininkė
Įžvalgomis, kaip paskatinti akvakultūrą Lietuvoje, ir įkvėpimu derinti mokslo tiriamąją veiklą bei vandenynų ūkininkavimą pasidalino mokslininkė, jūrų biologė dr. Simona Augytė. Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi JAV, jūros dumblius ir jūržoles ji tyrinėja nuo studijų laikų. S. Augytė bendradarbiavo su startuoliais, kurie dumblius naudoja metano emisiją mažinantiems pašarams ir biokurui, kūrė dumblių, jūrinių salotų auginimo atviroje jūroje technologijas.
Šiuo metu ji vadovauja tyrimams Prancūzijos kompanijoje „Marine Biologics“, kuri perdirba makrodumblius ir kuria naujos kartos bioaktyvius ingredientus. Havajuose įsikūrusi mokslininkė savo tyrimų patirtį naudoja, bendradarbiaudama su vandenynų ūkiais, auginančiais jūros dumblius. S. Augytės manymu, Lietuva galėtų pasimokyti technologijų naudojimo iš JAV, nes Atlanto vandenynų ūkininkai, pavyzdžiui, Konektikuto (angl. Connecticut) arba Meino (angl. Maine) valstijose, taip pat susiduria su didelio banguotumo keliamais iššūkiais. Ji papasakojo: „Sukultūrinome prie didelio banguotumo prisitaikiusių rudadumblių rūšį, laboratorijoje ištobulinome jų auginimo metodus, intensyviai bendradarbiavome su vandenynų ūkininkais, kurie šią rūšį pradėjo gausiai auginti.“
Atvirame krante kultivavimo sistemos įrengiamos, naudojant inkarus, plūdurus, virves. Mokslininkė S. Augytė pasiūlė lietuviams įvertinti alternatyvą: jūrines kultūras auginti krante, cisternose netoli jūros. Pasak jos, toks metodas suteikia daugiau galimybių kontroliuoti auginimo sąlygas, reguliuoti vandens temperatūrą ir kitus veiksnius. Jūrų dumblių tyrėja pademonstravo panašiu būdu ant kranto Havajuose įrengtą akvakultūros sistemą, kurioje auginami mikrodumbliai ir austrės. Iš Lietuvos kilusi mokslininkė S. Augytė įkūrė pelno nesiekiančią įstaigą, Kalifornijoje rengiančią kasmetinius jūros dumblių festivalius, populiarinančius akvakultūrą, plečiančius žinias apie jūrų apsaugą, dumblių naudojimą kulinarijoje, moksle, technologijose.
Diskusija „Galimybių jūra: inovatyvios vandenynų ūkininkavimo praktikos verslui“ finansuota Europos Sąjungos programos „Horizon Europe“ vykdomo projekto COOL BLUE BALTIC (CBB) lėšomis. Parengta pagal VšĮ Klaipėdos mokslo ir technologijų parko informaciją