Neseniai Šiauliuose, centriniame parke įvyko nuostabus renginys, pasitinkant ,,Dainų šventę – 100“, kuri liepos mėnesį vyks sostinės Vingio parke.
Už kvietimą į renginį, vykusį Šiauliuose, dėkoju Seimo nariui dr. Stasiui Tumėnui. Tūkstantinėje žiūrovų jūroje buvo malonu sutikti daug pažįstamų, Lietuvai ir jos kultūrai neabejingų žmonių.
Tačiau šį nuostabų renginį, kėlusį daug gerų patriotinių emocijų, stebėjau su šiek tiek nerimo. Minioje buvo girdėti retoriškai klausiant, ar nuskambės Justino Marcinkevičiaus žodžiai. Apie Salomėją Nėrį jau nėra ką ir kalbėti – jos muziejai ir gatvių pavadinimai naikinami neatsiklausius mūsų – TAUTOS.
Girdžiu, o jei kam iš tų politikų, kurie puola S. Nėrį, laikytų prie smilkinio pistoletą, kažin ką jie būtų parašę? Gal daugiau nei apie Stalino saulę? Jauni politikai nežino, kad poetei prievarta buvo liepta pernakt parašyti eiles apie žudiką Staliną, kitu atveju grasinta, kad ji neteks savo vaiko. O ji, iškankinta, silpna, paskendusi ašarų jūroje, drebėdama sukūrė žemo lygio eilėraštį, tačiau kai kuriems atrodė, kad aukšto. Ji tyčia nerašė meninės vertės eilėraščio ūsuotam diktatoriui.
Tačiau žiūrovų netikėtumui nuskambėjo S. Nėries eilės – daina ,,Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“. Šią dainą dažnai dainuodavo V. Kernagis. Ačiū organizatoriams, kurie nepabūgo kai kurių aukščiausios valdžios atstovų požiūrio į poetus.
Per šiuos metus teko aplankyti ne vieną savivaldybę. Tuos nerimo žodžius, kuriuos išgirdau Šiaulių šventėje, girdžiu ir kitose savivaldybėse. Atvykę į susitikimus, žmonės klausia: ar mūsų nenubaus, jei per renginius skaitysime, dainuosime S. Nėries, J. Marcinkevičiaus eilėraščius? Baimės sėkla, pasėta Lietuvos laukuose, it piktžolė duria į žmonių širdis. Kuo nusikalto poetai? Kuo nusikalto laisvės šauklys, vienas iš Sąjūdžio pradininkų, Lietuvos dainius J. Marcinkevičius, kurio niekas iš širdies neištrins? Jis yra kaip šeimos narys kiekvieno lietuvio dvasioje.
Grįžtant prie šventės ,,Teka Saulelė“, vykusios Šiaulių mieste, buvome laimingi, kai nuskambėjo J. Marcinkevičiaus eilės. Tūkstančiai žmonių su didžia emocija kartu su atlikėjais dainavo: ,,Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki, nieko tavęs neprašau, tik nenutildama šauk, Volunge šauk, ąžuolu, akmeniu kelio gale.“
Mieli Lietuvos žmonės, nebijokite, dainuokite, deklamuokite jų eiles. Ačiū, Lietuvos žmonės, jūs esate puikūs J. Marcinkevičiaus advokatai, kad garsiai apie tai kalbate. Ginti J. Marcinkevičiaus nebereikia, nes jis yra – jis yra mūsų širdyse.
Kuo mes visi esame kalti, kad gyvenome tuo laiku? O gyvendami vis tiek mylėjome, saugojome Lietuvą? Anot šios naujos politikos, tie, kurie gyveno iki 1989 metų (LTSR laikais), būkite pasiruošę būti kalti! Laukite kitų absurdų Lietuvos Respublikos Seime.
Robertas Šarknickas
Autorius yra Seimo narys, rašytojas, publicistas.