Savęs suvokimas
Per praėjusius daugiau kaip tris atkurtos Lietuvos dešimtmečius jos gyventojams tenka vertinti pastoviai vykstančias savo socialinės padėties ir aplinkos permainas. Pirmąjį dešimtmetį daugeliui teko susidurti su esminiais pokyčiais, lėmusiais jų darbinės veiklos ir pragyvenimo šaltinių kaitą. Teko keisti profesijas ir darbovietes, išgyventi nedarbo ir nusikaltėlių siautėjimo laikotarpius, ne kartą ieškoti išeities, kaip pragyventi, kaip aprūpinti namiškius būtiniausiais reikmenimis. Ne vienam teko keisti ir gyvenamąją vietą. Iki šių dienų atmintyje išliko milžiniškos norinčių išvykti iš Lietuvos eilės prie Vokietijos ambasados.
Dėl Sąjūdžio idėjų poveikio suformuotą Keturių milijonų laisvos Lietuvos piliečių viziją labai greitai pakeitė katastrofiškas jos gyventojų skaičiaus mažėjimas. Besikeičiančios valiutų sistemos privertė suabejoti, kuris piniginis vienetas turi realią vertę, o kuris yra tik tokios vertės iliuzija. Ant kiekvieno kampo atsidarančios valiutų keityklos, staigiai susikuriantys ir dar staigiau išnykstantys „bankai“ liudijo apie tikrovę, kurioje… nebuvo nieko tikro ir pastovaus. Pavyzdžiui, žmogus ką tik padėjo savo paskutines santaupas į solidžias palūkanas žadantį naują „banką“, kuriuo pasitikėti skatino prabangi jo aplinka, modernūs baldai, išvaizdi labai profesionaliai atrodančių darbuotojų apranga, tačiau po mėnesio užsukęs žadėtų palūkanų, pamatė griuvėsius ardančius kelis darbininkus, todėl nebuvo net ko paklausti, kur dingo „bankas“.
Na ir kas, kad kasdienėje kalboje atsirado tokios sąvokos, kaip „valiutų kursas“, „akcijos“, „investiciniai čekiai“, kad gatvėse greičiau nei grybai rugpjūčio miške dygo kioskeliai, atsidarinėjo vis nauji „kooperatyvai“ ir „akcinės bendrovės“, absoliuti gyventojų dauguma nežinojo, kaip prie tokių permainų prisitaikyti. Savo investicinius čekius į kuriamą kooperatyvą atnešęs žmogelis po kurio laiko sužinodavo, kad tam „kooperatyvui“ jau vadovauja kiti, kurie solidžiu tonu tvirtina apie žmogelio įnašą nieko negirdėję.
Taip atėjo laikas, kai specialybė, dešimtmečius teikusi pragyvenimą, liko nereikalinga. Dar taip neseniai gražiais pasiekimais galėjęs pasididžiuoti kultūros namų meno vadovas tapo bedarbiu, kino teatrai užsidarė, bibliotekos ir vietiniai muziejai ištuštėjo. Vairuotojo ir traktorininko kursus baigęs vyras tapo vieninteliu šeimos išlaikytoju, o net kelių universitetų diplomus įgijusiai ir pagal paskyrimą stropiai dirbusiai žmonai liko tik rūpestis, kad vyras savo kuklų atlyginimą kaip nors į namus parneštų, o ne su naujais bendradarbiais pragertų. Kodėl ramiuose miesteliuose netikėtai ėmė sklisti tragiškos žinios apie meno vadovų savižudybes? Uždarytos arba keturis kartus sumažėjusios mokyklos pedagogės išvyko į Vokietiją nusenusių žmonių globoti, o tik porą metų padirbėjusi poliklinikos slaugytoja, įsidarbinusi Norvegijoje, netrukus nuoširdžiai pasigyrė uždirbanti tris kartus daugiau už Lietuvoje likusią patyrusią gydytoją. Mokslo centre puikiai dirbusi biologė šiaip taip įsidarbino pradinėje mokykloje, bet švietimo skyriaus inspektorė perspėjo, kad ji galės dirbti tik laikinai, nes neturi pradinukų mokymui skirto diplomo.
Valstybės esmės nesupratimas
Kas yra valdžia, mums primenama nuolat. Reikia laikytis taisyklių, reikia mokėti mokesčius. O kas yra valstybė? Net ir Sąjūdžio metais jau buvo nedaug likę tokių, kuriems teko kurti Pirmąją (1918–1940) Respubliką ir joje gyventi. Pastarieji galėjo palyginti, kaip gyveno „prie caro“ ir „prie Smetonos“. Jie galėjo matyti, kaip iš esmės pasikeitė tautos gyvenimas, kaip buvo kuriami šeimos ūkiai, kaip jaunoji karta veržėsi mokytis ir ėmė augti Lietuvos miestai. Tai buvo labai sunkaus darbo ir didelių vilčių metai. Bet sunku pasakyti, ar daug kas suspėjo pajusti, ką reiškia valstybės sąvoka, nes sava valstybė buvo tik kuriama. O tada užgriuvo pusę šimtmečio trukęs okupacinis režimas, per kurį išaugo dvi naujos gyventojų kartos, savos valstybės nemačiusios.
Kai mano kartos žmonių klausia, kuris laikotarpis buvo šviesiausias, atsakome, kad tai – Sąjūdžio metai. Netikėtai atsirado galimybė atvirai kalbėti, o populiariausiu šūkiu tapo žodžiai „Tik nereikia mūsų gąsdinti“. Sieloje tikrai stengėmės atsikratyti baimės. Svarbiausia – mūsų buvo daug. Labai daug. Net kai dabar televizijos laidose parodo žmonių pilną Vingio parką, pirmasis įvaizdis vis tiek tebėra susijęs su Sąjūdžio mitingais. Kaip galėjo mus paveikti virš milžiniškos minios blerbiantis kariškas sraigtasparnis, nors ir su iškištais ginklų vamzdžiais? Niekaip. Net jame sėdėję suprato, kad susirinkusieji nepuls į paniką. Buvo Baltijos kelias su niekada nematytomis automobiliukų grūstimis, su iš lėktuvėlio barstomomis gėlėmis ir vienas kito nepažįstančių žmonių susikabinusios rankos – vienu metu visose trijose Baltijos šalyse. Net kruvinąją Sausio 13-osios naktį pasiruošusieji mus žudyti pripažino: „Slyškom mnogo miasa“ („Per daug mėsos“). Net tie suvokė, kad visų neišžudys, o bausmė už taikių beginklių susirinkusiųjų žudynes gali pasiekti ne tik tuos, kurie komanduoja, bet ir tuos, kurie žudo. Mūsų radijas, mūsų televizija buvo atgauta – užpuolikai išsinešdino, palikdami išvogtas ir šlykščiai priterštas patalpas.
Bet nuo 1992-ųjų į valdžią sugrįžę kolaborantai nepaliaudami daužė mūsų susitelkimą. Per pastaruosius tris dešimtmečius jie traiškė ir mindė mūsų viltis, kad turėsime savo valstybę, absurdiškomis „reformomis“ griovė švietimo ir kultūros institucijas, draskė akademinę bendruomenę, o galų gale pasikėsino ir į tautinės kultūros paveldą, į šeimą, į visą krikščionišką moralę, net į žmogaus prigimtį. Tai jie ėmė skleisti mitą, kad Lietuva yra ten, kur apsigyvena bent vienas lietuvis. Tai jie sunaikino šimtus vietinių mokyklų ir sveikatos apsaugos punktų, ištrynė iš Lietuvos žemėlapio šimtus užmiesčio vietovardžių. Tai jie sukišo į valdžios institucijas savo atžalas, „dėdes ir pusbrolius“, pristeigdami jiems viceministrų, patarėjų ir visokias kitokias pareigybes. Jie užkrėtė tautą primityviausio individualizmo ir savęs niekinimo epidemijų bacilomis. Net televizijos žinių laidose rodydami absurdiškus reportažus apie tai, kaip praeiviai („liaudis“) vertina tai, kas vyksta Lietuvoje, pastoviai formuoja vaizdinį, kad tautai niekas neberūpi. Išsigimęs elgesys pristatomas kaip naujoviškumo ir tolerancijos apraiškos. Orientuojamasi į tai, kad nebėra jokių dvasinių pareigų, kad švenčiausi jausmai gali būti prilyginti primityviam fiziniam pasitenkinimui. Ar ne į tokią elgseną orientuoja absurdiškoji „gyvenimo įgūdžių ugdymo programa“, kuri, neatsiklausus tautos, įkišta kaip privalomas programinis kursas?
Proto ir sąžinės nepraradęs žmogus puikiai supranta, kad šeima, suteikianti prasmę gyvenimui, reikalauja ir atsakomybės, ir būtinybės vykdyti kasdienes, tarp jų ir buitines pareigas: užsidirbti pragyvenimui, išauklėti vaikus, išlaikyti susirgusius, pasirūpinti vienišais giminaičiais, kurti šeimos tradicijas, ugdyti gimtųjų namų trauką. O jei nekuri šeimos, tai neturi ir jai būdingų pareigų: „bimbinėji“ savaitgaliais su panašaus nusiteikimo individais, neva gyvenančiais savo malonumui. Neva šeimos nariui būdingomis pareigomis pasirūpins valdžios institucijos: nusenusius tėvus priglaus „globos“ namai, neprižiūrėtais vaikais pasirūpins policija ir socialinės globos tarnybos.
Ar kas nors suskaičiavo, kiek mokyklų pastatų dabar tapo senelių prieglaudomis? Vien savame rajone matau du tokius atvejus. Argi tai rodo Lietuvos klestėjimą? Kodėl taip katastrofiškai daugėja žmonių, praradusių gyvenimo prasmę? Kodėl net vaikų darželiuose plinta narkomanija? Kodėl vaikystę, jaunystę ir brandą bandoma užnuodyti kvaišalais? Bet juk gerai žinome, kad kvaišalų platinimas jau seniai yra virtęs pelningiausiu verslu. Kam dar rūpi, kad net įprastinis cigarečių rūkymas sutrumpina gyvenimą mažiausiai septyneriais metais? Bet jei nesuvokiama gyvenimo prasmė, tai kam turi rūpėti, kad žmogus ilgiau sveikai gyventų?
O gal dar galima atsikvošėti ir suvokti tautos kultūros ir valstybės prasmę?
Praėjusi Dainų šventės savaitė gal net kiek netikėtai sugrąžino viltį, kad dar ne viskas prarasta. Visą savaitę Vilnius vėl buvo tapęs lietuviškas. Buvo priminta, kad tauta į pasaulio kultūros lobyną įnešė nepakartojamą vertybę – Dainų švenčių tradiciją. O svarbiausia – Dainų šventės ir Valstybės dienos dalyvių vėl buvo daug. Labai daug. Kai dainininkų kolonos kilo į kalną, kai jos kartu su pakiliai nusiteikusių žiūrovų miniomis užtvindė Vingio parką, tai parodė, kad tauta – dar nenužudyta, kad valstybės atkūrimo siekis – nesunaikintas. Taigi tikrai nereikia mūsų gąsdinti. Iki rudenį numatytų Seimo rinkimų tauta turi susitelkti. Turi suvokti, kad mechaniški balsavimai už tariamus „konservatorius, liberalus ir socialdemokratus“ yra beprasmiški. Mes turime prisiminti ir pakartoti Sąjūdžio pamokas. (Tęsinys – kitame numeryje)
Jonas Jasaitis