Pripratome prie kriminalinės kasdienybės
Žinoma, dabar, kai tokios gražios vasaros dienos, kai tiek didelė dalis dirbančiųjų, tiek studijuojančiųjų atostogauja, labai nesinori grįžti prie sudėtingų kasdienybės rūpesčių. Juo labiau kad apie sprendimus, kaip tuos rūpesčius įveikti, didžioji visuomenės dalis vis dar nesusimąstė. Gyventojų pagrindiniai ekonominiai poreikiai – patenkinti, visos parduotuvės pilnos prekių, o ir galimybių joms įsigyti dauguma turi. Nors ne taip toli nuo mūsų vyksta ypač žiaurus karas, bet žmonės jau priprato prie pranešimų apie šio karo eigą. Kai kas raminasi, kad karas gal tęsis dar dešimt metų, bet į mūsų pusę neišsiplės, taigi mums – lyg ir saugu. Pripratome prie pranešimų apie sugriautus gyvenamuosius namus, mokyklas ir net sunkiai sergančių vaikų ligonines, prie vaizdų su neštuvuose gulinčiais sunkiai sužeistaisiais – tarsi tai būtų tik kovinių filmų epizodai.
Pripratome ir prie blankių reportažų apie Lietuvos tikrovę: pranešimų apie avarijas keliuose, apie kasdien sulaikomus girtus vairuotojus. Net apie skęstančius (nes skęsta vis daugiau), nes tai jau tapo kasdienybe: kol tėvai snaudė saulėkaitoje, mėgavosi ratu atmušinėdami kamuolį ar kažką gurkšnodami, mažieji sulindo į vandenį. Dėmesio vaikams rodoma gerokai mažiau, nei augintiniais vadinamiems šunims.
Pripratome ir prie pranešimų apie korupciją, apie sukčių kasdien išviliojamas įspūdingas sumas. Nemalonu, lyg kalbėtume apie erkes. Bet juk jų – tiek daug, kad nuo visų neapsisaugosi. Taigi ir pranešimai apie muštynes, smurtą šeimoje, pasibaigiantį šiurpiomis žudynėmis, tapo kasdienybės paveikslu. Kaimynai sako, kad „šeima buvo tokia rami“, nei policija, nei vaikų teisių tarnybos jokių signalų nefiksavo. Taigi, jeigu vakaro žiniose nebūtų pranešimų apie nusikaltimus ir keistas „sensacijas“, sakytume, kad laida buvo neįdomi, prastai parengta.
Kada tikrai pažinsime Lietuvą?
Pokalbyje su studentais apie Lietuvos mokslininkų indėlį į pasaulio mokslą, paklausiau ir apie tai, kaip jie pažįsta Lietuvą, kurias įdomiausias jos vietoves jau yra aplankę. Atsakymas buvo itin savotiškas: „Po Lietuvą keliausime, kai išeisime į pensiją. O dabar reikia pažinti pasaulį.“ Tik pastaruoju metu jau ne vienas mėgėjas keliauti po pasaulį pripažįsta, kad išreklamuotose užsienio vietovėse nėra nei taip patogu, nei taip gražu, kaip skelbiama. Stiprėjantis vietinių gyventojų pasipriešinimas atvykėlių bandoms taip pat verčia keisti požiūrį. Niekas nesiruošia neigti turizmo verslo pažintinės ir ekonominės naudos, tačiau suprantame, kad pasisvečiavus vis dėlto reikės grįžti namo. Iš Indijos studijuoti magistrantūroje atvykęs studentas, paprašytas įvertinti, kaip čia jaučiasi, atsakė gana tiesmukai: „Kai Lietuvoje einu gatve, manęs niekas nestumdo…“ Tai gal tikrai ne taip jau blogai mūsų šalyje, gal tikrai nereikia nuvertinti ir mūsų gamtovaizdžio, o pasistengti jį pažinti… nelaukiant pensijos?
Mūsų žinių laidose vis dar vyraujant neigiamą įvaizdį formuojančiai informacijai, gal vis tik reikia didesnio objektyvumo? Ar plačioji visuomenė žino apie naujų technologijų diegimą mūsų įmonėse ir kasmet atidaromas dešimtis naujų įmonių, apie jų ryšius su didžiausiomis pasaulio kompanijomis, apie besikeičiančią mūsų eksporto struktūrą? Kol kas apie tai žino tik vienas kitas. Žinoma, šie pokyčiai galėtų būti ir daug ryškesni, kad atsirastų įdomių ir gerai apmokamų darbo vietų vietiniams specialistams, kad nereikėtų vis pliurpti, kaip mums trūksta darbo jėgos, kurią esą būtina atsivežti iš Azijos ar net Afrikos. Ir jau tikrai negalima pateisinti, kad mums trūksta vidutinės ir net žemos kvalifikacijos darbininkų. Seniai laikas atsikratyti per pastaruosius dešimtmečius išauginto darbingų „pašalpininkų“ sluoksnio, nenorinčio net ieškotis darbo, iš kurio galėtų pragyventi. Tokius „valstybės išlaikytinius“ pažįsta visa bendruomenė. Bet pabandykite surasti, kas sutiktų išvalyti dūmtraukį arba šulinį, padėti senyviems kaimynams nupjauti žolę ar nuskinti serbentus, – nepriprašysite. Pritrūkęs svaigalams geriau eis kaulyti išmaldos iš atėjusių nusipirkti duonos arba žiūrės, ką galima pavogti ir parduoti (neretai net iš savo namų).
Vadinamaisiais Smetonos laikais jokia rimta mergina nebūtų tekėjusi už netarnavusio kariuomenėje. Toks buvo laikomas nepasirengusiu savarankiškam šeimos gyvenimui. O štai atkurtoje Lietuvoje dabar jau turime kelis tūkstančius mokančių baudas už neatvykimą, gavus šaukimą atlikti karinę tarnybą. Bet juk dabar nereikia bijoti, kad kažkas išveš tarnauti už kelių tūkstančių kilometrų į kokį nors imperijos užkampį. Ir tarnyba trunka ne 3–4 metus, o tik kelis mėnesius, skirtus bent minimaliems gynybos įgūdžiams įgyti, kaip ginti savo valstybę. Tenka priminti, kad, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, karinei tarnybai dar tinkamo amžiaus pabėgėliai iš Lietuvos netrukus buvo pasiųsti į karo veiksmus Korėjoje. Gaunant JAV pilietybę, tenka besąlygiškai įsipareigoti pasirengti karinei tarnybai ir, esant būtinybei, ginti valstybę. Tai įrašyta ir kitų valstybių konstitucijose.
Gerai suprantama, kad per pokario dešimtmečius pasaulis labai pasikeitė. Daug žmonių dažnai keičia tiek darbo, tiek gyvenimo vietą. Tačiau nepaisant, kur žmogus gyvena, visada lieka jo asmeninė atsakomybė už valstybę, kurios pilietis jis yra. Slėptis už nuostatos „Aš nesidomiu politika“ niekam nepavyks. Dar kartą tenka priminti, kad politika (klasikine šios sąvokos prasme) reiškia visuotinės tvarkos ir gyventojų saugumo apsaugą. Nuo šios pareigos niekas nėra atleistas.
Piliečio atsakomybė
Iki naujo Seimo rinkimų lieka vis mažiau laiko. Greitai prabėgs ir antra vasaros pusė. Gerai suprantame, kad dabartinę, karantino laiku į valdžią prasibrovusią korumpuotą grupuotę reikia nedelsiant šalinti. Bet ar tauta jau suvokia, kaip atvesti į valstybės tarnybą tuos, kuriais ji gali pasitikėti, kurie nedelsiant imsis esminių politinių, ekonominių ir kultūrinių permainų? Advokatas Jonas Ivoška pažymi: „Tik ta politinė jėga, kuri savo programoje siūlys ne personalinius, o funkcinius-struktūrinius pokyčius valstybės sisteminiuose sektoriuose – įstatymų leidžiamajame, vykdomajame ir teisminiame – gali suteikti šalies valstybingumo praktikai juntamą poslinkį žmogaus saugumo ir teisingumo gynybos srityse.“
Per praėjusį nuo anų Seimo rinkimų laikotarpį susiformavo grupuotė, kurią vienija siekis sunaikinti pilietinę visuomenę – paversti ją individų, neturinčių jokio supratimo apie demokratinės valstybės vaidmenį ir tautos interesus, banda. Tokie individai rūpinasi tik savimi, bodisi dorove ir sąžine, vengia bet kokių pilietinių pareigų. Jie nesusimąsto apie savo gyvenimo prasmę ir tikslus, vengia bendrauti net su savo artimaisiais. Gyvena tik šia diena, nuolat ieško tik fizinio pasitenkinimo. Tai banda, kurią jau dabar yra pralenkęs vadinamasis dirbtinis intelektas. Tokių, kaip jie, dėka, tiek medicina, tiek sportas iš sveikos gyvensenos priemonių yra paversti primityvaus verslo šaltiniais. Jiems svetimos tokios sąvokos, kaip šeimos nariai, jų pareigos ir atsakomybė, pagarba tautos kultūros paveldui, kalbos kultūra, tautos istorija, jau nė nekalbant apie žmogaus atsakomybę už valstybės, žmonijos ir planetos saugumą. Jie domisi tik tuo, kas gali duoti greitą pelną, nesvarbu, iš kokių šaltinių ir kieno sąskaita. Štai tokių ciniškų būtybių grupuotė mus valdė pastaruosius ketverius metus, įdiegusi visuotinę cenzūrą. Mobingas ir korupcija, nuolatinis tyčiojimasis iš tautos kultūros iki šiol yra jų buvimo valdžioje bruožai.
Pašalinti šią antivalstybinę grupuotę bus itin nelengva, nes jos atstovai yra infiltruoti į politines partijas, užima atsakingus postus valdžios struktūrose, sukaupė didžiulius finansinius išteklius. Vienintelis kelias, leidžiantis ją pašalinti, yra atsikratyti baimės ir savicenzūros jau išbandytu Sąjūdžio keliu, prie kurio šiuo metu labiausiai priartėjo Nacionalinis susivienijimas. Mūsų vėl turi būti daug – labai daug: balsuoti turi ateiti per 90 proc. turinčių rinkimų teisę. Kiekvienas kandidatas turi pelnyti visuotinį įsipareigojimą pastoviai (ne rečiau kaip kas trys mėnesius) atsiskaityti rinkėjams. Nė vienas Seimo narys negali prisiimti vykdomosios valdžios funkcijų, t. y. tapti Vyriausybės nariu. Atskirų partijų atstovai gali vienytis į koalicijas tik strateginių nuostatų ir įsipareigojimų tautai pagrindu.
Jonas Jasaitis