1939 09 13 – 2024 09 06
Vladas Terleckas gimė 1939 m. rugsėjo 13 d. Utenos apskrities, Saldutiškio valsčiaus Krivasalio kaime (dabar – Ignalinos r.), mažažemių ūkininkų Prano Terlecko (1896–1965) ir Teklės Mičėnaitės-Terleckienės (1902–1980) šeimoje. 1946–1951 m. mokėsi Krivasalio pradinėje mokykloje, 1951–1958 m. – Linkmenų vidurinėje mokykloje. 1958 ir 1959 m. stojo į aukštąją mokyklą, tačiau nebuvo priimtas nei į Vilniaus universitetą, nei į Vilniaus pedagoginį institutą, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai. Priežastis – brolio Antano Terlecko antisovietinė veikla.
1959–1961 m. dirbo plėšiniuose Kazachstane, medienos paruošimo darbuose Karelijoje, durpyne Lietuvoje, darbininku, geodezininku, meistru rekonstruojant Vilniaus oro uosto nusileidimo taką. 1961–1966 m. studijavo bankininkystę Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Po studijų metus dirbo TSRS valstybinio banko Vilniaus skyriuje. Nuo 1967 m. rudens – Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros vyr. dėstytojas. Dėstydamas studentams, įterpdavo draudžiamą temą apie tarpukario Lietuvos pasiekimus ir nepriklausomos Lietuvos pinigų sistemą. Tyrė tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją.
1976 m. vasario 26 d. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Nikolajaus Voznesenskio finansų ekonomikos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtra ir jų tobulinimo galimybės“. Tik 1986 m. suteiktas docento vardas – praėjus 10 metų nuo disertacijos apgynimo, nes atsisakė paklusti universiteto vadovybės reikalavimui viešai pasmerkti kalinto brolio Antano veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį.
1989 m. V. Terleckas įsitraukė į Lietuvos ekonomikos savarankiškumo pagrindų kūrimą. Sąjūdžiui pavyko pasiekti, kad 1989 m. prie LTSR vyriausybės būtų sukurta Ekonominių reformų komisija, į kurią sutelktos geriausios tuometinių ekonomistų pajėgos. 1989 m. LTSR Ministrų Tarybos paskirtas vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei. 1989–1996 m. tyrė Lietuvos pinigų ir kredito sistemų sukūrimo problemas.
1990 m. kovo 4 d. Vilniaus miesto Pilies rinkiminėje apygardoje Nr. 1 V. Terleckas išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Nuo 1990 m. kovo 20 d. buvo nuolatinės Ekonomikos komisijos narys, nuo 1990 m. rugpjūčio 8 d. – Finansų, bankų ir kredito ekspertų grupės Bankų ir kredito pogrupio narys, nuo 1990 m. rugsėjo 12 d. – Materialinių vertybių išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimams tirti komisijos narys. 1991 m. sausio 15 d. paskirtas Nepriklausomybės gynimo fondo komisijos pirmininku. 1991–1993 m. – Lietuvos banko konsultantas, Mokslo centro direktorius, 1993–1996 m. – Valstybinio komercinio banko Mokymo centro direktorius. Nuo 1992 m. liepos 30 d. – nuolatinės Biudžeto komisijos narys
V. Terleckas nepriklausė jokioms politinėms organizacijoms ar partijoms. Išėjęs į pensiją, tęsė mokslinius tyrimus. Vilniaus universitete jis dėstė 33 metus. Išleido 22 monografijas Lietuvos bankininkystės ir pinigų klausimais, vadovėlį, 4 mokymo priemones studentams, paskelbė daugiau kaip 550 mokslinių straipsnių įvairiomis temomis. Kai kuriuos straipsnius išleido atskiromis knygomis: „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ (2007) ir „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009).
1965 m. vedė Reginą Žeimytę ir užaugino dukrą Jūratę. 1997 m. šeimos lėšomis Krivasalio kapinėse pastatė kryžių-paminklą žuvusiems tėviškės partizanams.
Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Mirė eidamas 85-uosius metus. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.