Kaunas – daugeliui kauniečių gimtasis, visada mielas miestas, nors šie jau seniai čia nebegyvena.
Studijos Vilniuje pasiglemžia ir laiko savo glėbyje. Tačiau bet kokiai progai pasitaikius, lekiama, vykstama į Kauną. Juk Kaunas – Lietuvos širdis. Ar kas paneigs? Kaune – tėvų ir artimųjų kapai Petrašiūnuose, pamėgtos vaikystės, jaunystės vietos…
Kaune man ypač svarbios yra Putvinskio (buv. S. Nėries) ir Daukanto gatvės, kurių susidūrime stovėjo mūsų su Vitalija vaikystės ir jaunystės namas, kur kasdienis gyvenimas tekėjo iki mokslų Vilniuje. Šalia mūsų, čia pat buvo Vytauto Didžiojo karo, M. K. Čiurlionio dailės muziejai.
Karo muziejuje buvo pašarvotas vienintelis kaunietis, žuvęs Sausio 13-ąją prie TV bokšto Vilniuje. Tai mano sūnėnas, Vitalijos sūnus, gimęs po pusmečio paskendus jo tėčiui Povilui. Titą užaugino Juozas Krivickas, kuris tapo jam tikruoju tėvu, mokęs, auklėjęs sūnų. Visi buvome tikri lietuvninkai – mama, be kaltės kalta, „paatostogavusi“ Sibire, tėtis – senas spaustuvininkas, karo pabaigoje, vokiečiams traukiantis, kartu su mama, išgelbėjęs „Varpo“ spaustuvės linotipo įrangą, už ką jau po karo buvo rusų apdovanotas kažkokiu ordinu ar medaliu ,,Za doblestnij trud v velikoj otečestvenoj vojne“. Tėtis visada aiškino, kad gelbėjo linotipą, nes be jo spaustuvė – be smegenų ir širdies. Ne rusams gelbėjo, kurie, užėmę Kauną, jau antrą dieną galėjo išleisti laikraštį ,,Doroga na Zapad” (,,Kelias į Vakarus”), bet Lietuvai, iš dalies Felicijai Bortkevičienei (AB „Varpas“ direktorei) – savotiškai mano tėčio, našlaičio, globėjai. Jos namelyje, stovėjusiame spaustuvės kieme, F. Bortkevičienė leido apsigyventi tėvų šeimai kartu su išgelbėta iš Kauno geto žydaite Teklyte (Tikva). Kitoje namo pusėje buvo apgyvendintas vokiečių karininkas, neretai vaikus vaišinęs šokoladukais… Mano tėvams visą gyvenimą egzistavo du laikotarpiai – smetoniškasis (kada du jauni, gražūs žmonės sukūrė šeimą) ir ,,rusams užėjus”
.
1969 m. mūsų namukas (Prisikėlimo bažnyčios papėdėje) buvo nugriautas, o jo vietoje išaugo Statybos ir architektūros institutas. Tėtis ilgai saugojo Smetonos laikų aukotojo bažnyčios statybai knygutę, į kurią įklijuodavo ženkliukus, panašius į pašto ženklus, tik mažesnio formato.
Kai mano sesė Vitalija, būdama 22 metų, liko našle, jos pirmagimė Rimutė ir vėliau gimęs Titutis neretai leisdavo laiką pas senelius – nors taip palengvindavo našlės dalią. Karo muziejus buvo ranka pasiekiamas, ypač liūtai. Taigi man, tuometei piemenei, tekdavo dalia vaikiukus nusivesti prie liūtų ir taip suteikti malonumą paglostyti visiškai nebaisius jiems žvėris…
Pakviečiau Laimą aplankyti Vytauto Didžiojo karo muziejų, prisiminti tas tragiškas Sausio dienas, ypač 13-osios naktį. Juk Laima Lingytė, ilgametė LRTV režisierė, buvo pirmojo dokumentinio filmo ,,Titas” (1992) režisierė, o scenarijaus autorė – šių eilučių autorė. Žinojau, kad anksčiau Karo muziejuje buvo vietelė, skirta Tito Masiulio, kurį laidojo vos ne visas Kaunas ir Lietuva, atminimui. Taigi muziejuje pasiteiravome, kur galėtume surasti ekspoziciją, vietą, lentą ar kažką, skirtą Titui Masiuliui. Mūsų dideliam nustebimui ir nusivylimui, deja, NIEKO!
Lietuvos Vytauto Didžiojo karo muziejus. Karas visada susijęs su istorija, su politika (nebuvo karo be politikos!). Kas buvo, yra Sausio 13-oji? Ar tai ne pats svarbiausias viso Sąjūdžio kovos – neginkluoto karo įvykis? Ar Sausio 13-osios aukos neiškovojo Lietuvai istorinės ir politinės LAISVĖS? Ir jei ne jie, tie jauni 14 Lietuvos patriotų, atidavę savo brangiausią turtą – gyvybę už Mūsų Laisvę, už Nepriklausomybę, ar šiandien mes būtume laisvi?! Taip, daugiau kaip per tris dešimtis metų įvyko nesuvokiami protu įvykiai – atgavę laisvę, buvome savaip okupuoti nesąžiningų politinių vertelgų. Juk neretai mes, tie, kurie saugojome, stovėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, TV bokšto, Spaudos rūmų, tuometinio Radijo ir televizijos komiteto, dabar pagalvojame, ar už tokią Laisvę sumokėta brangiausia Žmogaus GYVYBĖS kaina?!
Didelėse muziejaus erdvėse neradome nė lašelio, nė raidelės, kuri primintų Karo muziejaus lankytojams tą svarbų įvykį – Sausio 13-ąją ir Lietuvos Laisvės kovotoją Titą Masiulį. O juk čia, Karo muziejuje, jis buvo pašarvotas, čia – muziejaus kiemelyje, prie jo karsto, vyko karštos kardinolo V. Sladkevičiaus, mons. A. Svarinsko ir kitų visuomenės veikėjų pagarbos žuvusiajam, atsisveikinimo kalbos. Iš Karo muziejaus kiemelio jaunuoliai nešė karstą iki jo kapo vietos (tiesiai į nepažinto tėčio Povilo Masiulio glėbį) Petrašiūnuose. Visame jo paskutinės kelionės kelyje žmonės su ašaromis akyse, klūpodami degė žvakeles, atiduodami paskutinę pagarbą Titui… Lietuviui, be galo mylėjusiam Tėvynę, gyvenimą…
Man, Tito Masiulio tetai, buvo gėda, skaudu – kodėl mes taip greitai viską pamirštame? Šiandien išgarbintieji, ne visada pelnytai, savo didumu ar menkumu nustumia užmarštin, rodos, nedidelę auką paaukojusiuosius. Tik Savo Gyvenimą už mūsų žemiškąjį gyvenimą…
– Būkite laisvi ir laimingi! – Tito mėgiama frazė, šiandien pakibusi ore.
Kaip jūs, Karo muziejaus darbuotojai, jaučiatės, trindami mums Laisvę iškovojusiųjų atminimą? Tai mūsų istorija, tai mūsų fizinė ir politinė Laisvė. Tikiuosi, kad suvokiate, kokią žalą darote Lietuvos jaunimui, taip žiauriai, gal net su komunistine nuostata, nuslėpdami Lietuvos Laisvės gynėjų istoriją, jų indėlį į mūsų Laisvę. O juk minite kiekvieną Sausio 13-ąją, galimai, rengiate vos ne pasaulinio lygio konferencijas ar pan.
Šiandien nepagarbą Lietuvos Laisvės istorijai ir jos didvyriams prilyginu su K. Škirpai skirtos paminklinės lentos nuplėšimu nuo Teisingumo ministerijos sienos Vilniuje. Tautos didvyriai savo gyvenimo pavyzdžiu yra tautiškumo, patriotizmo mokytojai. Karo muziejus pamiršo, kad ne tik parodos, knygų pristatymai, bet ir svarbių įvykių istorinės ir politinės datos auklėja, moko augančią kartą Tėvynės meilės, patriotizmo. Tik ar muziejus turi išsikėlęs tokį tikslą, jei savo erdvėse neatrado vietos Titui Masiuliui, pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui, apdovanotam pirmojo laipsnio medaliu ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai”? Gėda jums. (Tekstas – sutrumpintas.) Šaltinis: Pozicija.org
Ligija Tautkuvienė