Didžiausia valstybės vertybė yra jos piliečių susitelkimas. Tuo ne kartą įsitikinome: organizuojant Baltijos kelią, rengiant Sąjūdžio programą, stabdant karo nusikaltėlių užmačias Sausio 13-ąją. Tai matome ir dabar, kai Ukraina ginasi nuo ją užpuolusios imperijos.
Kai susitelkimas išblėsta, valstybė susiduria su egzistencijos problemomis. Užteko Lietuvos visuomenei 1992 metais susvyruoti, kai tuo pasinaudojusios į valdžią sugrįžo persidažiusios sovietinių kolaborantų pajėgos: prasidėjo „prichvatizacija“, daugybė žmonių neteko pragyvenimo šaltinio ir buvo priversti palikti nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. Sutriko savarankiškos švietimo sistemos kūrimas.
Net ir praėjus trisdešimčiai metų, nepavyksta įveikti tuometinio susiskaldymo padarinių. Prisitaikėliškos jėgos užima vis naujas pozicijas ir platina sumaištį visuomenėje. Užaugo karta, kuri Sąjūdžio siekius suvokia tik paviršutiniškai. Prisideda ir nauji iššūkiai, kylantys tiek vietinėje, tiek tarptautinėje viešojoje erdvėje.
Pagrindinė problema, ypač aštriai iškilusi dabartinei kartai, yra gyvenimo tikslo suvokimas. Kai visuomenėje daugėja asmenų, nesusigaudančių, kokia yra žmogaus misija Žemėje, juos sutelkti darosi vis sunkiau. Įsigalinčios individualistinės nuostatos veikia visą asmens elgseną. Atsiranda, pavyzdžiui, net tokios nuostatos, ar reikia laikytis taisyklių ir įstatymų. Baimė būti nubaustam skatina paieškas, kaip išvengti asmeninės atsakomybės, pasislėpti už grupinės elgsenos. Susvyruoja visa bazinė vertybinė orientacija. Asmenis, neturinčius gyvenimo tikslo, labai lengva paversti impulsyviai besielgiančių padarų banda. Tokiems individams nebesvarbios net tokios sąvokos, kaip meilė, šeima, tauta ir valstybė. Dabartinėje viešojoje erdvėje vis dažniau kėsinamasi į šių sąvokų esmę, bandant suprimityvinti ir iškreipti jų turinį.
Kad tokios tendencijos neįsigalėtų, valstybė pirmiausia turi atkurti (o kai kuriais atvejais net sukurti) piliečių ugdymo sistemą. Tačiau šį tikslą gali įgyvendinti tik tokios valstybės, kuriose yra išryškėję lyderiai, suvokiantys žmonijos pažangos kryptis. Rinkimų spektakliai (tiek Prancūzijoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek ir Lietuvoje) rodo, kad lyderių vietą dažnai užima blankios vidutinybės, gyvenančios tik šia diena. Visuomenei būtini lyderiai, galintys nutraukti dvasinę beprotybę, dangstomą „dirbtinio intelekto“ arba „aplinkos taršos“ mažinimo siekiais, tuo pat metu vis labiau ją užteršiant. Daugelis dabartinių „lyderių“ nesuvokia nei individo, nei žmonijos esmės. Jų vienadienis mąstymas vis labiau artina visuotinę katastrofą. Užtenka vien atidaus žvilgsnio į kasdien didėjančius branduolinio užterštumo rodiklius. Šis užterštumas jau dabar yra toks, kad priartėjome prie techninės ir dorovinės bedugnės, iš kurios jokios išeities nebėra. Karo nusikaltimų srautas nestabdomas net olimpinių žaidynių dienomis.
Ar visuomenė jau suvokia, kad Baltijos kelio pavyzdžiu reikia kuo greičiau susiimti už rankų nuo Kijevo iki Briuselio, nuo Vašingtono iki Vladivostoko. Visuomenės susitelkimas yra nebeatidėliotinas. Jį užtikrinti gali niekuo nepakeičiami veiksniai: šeimos, mokyklos ir valstybės aura. Tik tai užtikrina žmogaus tapsmą žmogumi.
Šeimos aura
Ko pirmiausia turi griebtis inteligentija, akademinė bendruomenė (tiksliau – jos likučiai), kad pasaulis atsikvošėtų? Užtenka dejuoti, kad viskas krypsta į genderizmo ir pinigų maišų valdytojų primetamą prievartą. Monogaminės šeimos, pagrįstos pačiu gražiausiu pasaulio jausmu – meile, niekas negali pakeisti. Tik tokioje šeimoje gali užaugti žmogus, kuris pirmiausia pats suvokia dorovės nepakeičiamumą. Būtent šeima turi tikslą išauginti sveiką, išsilavinusį ir dorą žmogų.
Šeimos aura pirmiausia pasireiškia tuo, kad šeima visada yra atrama, suteikianti saugumo pojūtį. Tokio jausmo alkis skatina net dešimtmečiais ieškoti savo biologinių tėvų, jei skaudus likimas neleido jų turėti tada, kai labiausiai reikėjo. Kai užterštoje šių laikų informacinėje erdvėje kažkas bando įrodyti, kad šeimos nebereikia, reikia nepamiršti, kad nei šuniukas, nei kačiukas, nei papūga ar kanarėlė šeimos nario neatstos. Kai kažkas bando įrodinėti, kad šeimą gali pakeisti draugai, bendradarbiai, priminkite seną žemaitišką pastebėjimą: „Anksčiau šuo uodegą valdė, o dabar – uodega valdys šunį?“
Šeimos kurti niekas neverčia. Ir atsiskyrėlis gali būti gerbiamas visuomenėje. Yra net profesijų, kurioms privalomas celibatas. Jei žmogus pasirinko celibatą, tai yra tik jo reikalas. Tačiau tegu niekas nebando įtikinti, kad, pavyzdžiui, du kartu gyvenančius vyriškius galima vadinti šeima. Svarbiausia šeimos pareiga – savęs pratęsimas, vaikų auginimas ir rūpinimasis jais iki paskutinės gyvenimo akimirkos.
Mokyklos aura
Kiekvienam ši aura yra nepakartojama ir jos vaizdinys gali būti labai įvairus. Daugeliui mūsų mokyklos paveikslas yra įaugęs nuo ankstyvos vaikystės – nuo pirmojo apsilankymo, nuo pirmo išgirsto įvertinimo.
Pasidalinsiu iš širdies neištrinamu paveikslu. Už poros kilometrų nuo tėvų namų, ant gretimo kaimo kalnelio iki šiol tebestovi namelis – vienas tų, kurie Pirmosios Respublikos laikas buvo statomi visoje Lietuvoje: viename gale – klasė, kitame – butas mokytojai. Ir nors šiame namelyje seniai nebėra mokyklos, jos vaizdinyje tebėra tuometiniai bendraklasiai – nuo pirmoko iki ketvirtoko, nuo šešiamečio iki devyniolikmečio. Buvo pokaris, o mus visus ugdė ta pati mokytoja, šiai profesijai paskyrusi visą savo gyvenimą, mokiusi skaityti, rašyti bei skaičiuoti ir mūsų būsimuosius tėvelius.
Nėra žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti pirmąją mokyklą, nes tai – ne pažymiai, ne pagyrimai ar pabarimai, o jausmas. Mums nereikėjo aiškinti, kad sąsiuviniai būtų tvarkingi, kad kiekviena raidė būtų parašyta taisyklingai. Kai, praėjus porai dešimtmečių, išvydau išsaugotus kelių ketvirtokų sąsiuvinius, prisipažinsiu, kad tokių iki šiol nebuvau matęs: mes patys save drausminome. Pirmoji mokytoja įtikino, kad vienoje klasėje nebūtina sėdėti visus mokslo metus: jei labai pasistengsi, būsi perkeltas į aukštesnę klasę dar tais pačiais metais. Vyriausias mokinys, kuriam jau artėjo aštuonioliktas gimtadienis, visas keturias pradinės mokyklos klases baigė per vienerius metus. Jei sunegalavai, bėk į namus – sugrįši, kai pasveiksi. O jei užduotį atlikai greičiau, gali pats tapti mokytoju: pasisodinti bendraklasį, kuriam kažkas nesiseka, ir paaiškinti, ko šis nesuprato. Pirmiesiems mokslo metams baigiantis, jau pradėjau mokytis iš trečiosios klasės vadovėlių.
Bet tada atsitiko tai, kas baisiausia: vieną gegužės pavakarį atbėgusi kaimynė, vos pratardama žodžius, pasakė, kad mūsų mokytoja – nužudyta. Ji guli koridoriuje, kuris pamokų metu tapdavo mūsų rūbine. Iki šiol nesu dalyvavęs tokiose laidotuvėse – nušautą mokytoją palydėjo nesuskaičiuojama kolona: ne tik mokinukai ir jų tėvai, bet ir dar keli tūkstančiai, tarp kurių tikriausiai buvo ir tie, kurie šią pradinę buvo baigę prieš dešimtmetį. Tačiau poros niekšų nužudytos mokytojos atminimą suteršė tuometinė okupacinė valdžia, po mirties visuomenei ją pristačiusi kaip politinę auką.
Žuvusios mokytojos bute, artėjant kitų mokslo metų pradžiai, apsigyveno šios mokyklos vedėja paskirtos pedagogės šeima. Į šią mokyklą buvo paskirtos dar dvi mokytojos. Naujoji vedėja dejavo, kokie mes esame apleisti ir kaip sunku bus įgyvendinti tai, kas numatyta programoje. Laimei, netrukus mus perėmė jaunutė mokytoja, kuri visus užbūrė savo šypsena ir maloniu bendravimu. Po pamokų ji dažnai nusivesdavo mus ant netoliese buvusio piliakalnio ir mokydavo dainuoti labai gražias lietuviškas dainas, kurių daugumos niekada nebuvome girdėję. Bet mokslo metams baigiantis jos čia nebeliko. Kažkuris iš bendraklasių tėvų prasitarė, kad ją išvežė į Sibirą. Esą su „miškiniais“ bendravusi. (Tęsinys – kitame numeryje)