Valdas Vasiliauskas (2024). Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą? Leidėjas: Žara, 508 p.
Intriguojantis knygos klausimas: kas valdo Lietuvą? Atsakę į šį svarbiausią klausimą, sužinotume, kodėl tokia paviršutiniška buvo Lietuvos desovietizacija, kas sužlugdė liustraciją. Ir galiausiai viso to pasekmė – prieštaringa, komplikuota, atnešusi Tautai pernelyg didelius ekonominius (valstybinio turto „prichvatizacija“, korupcijos skandalai) ir žmogiškuosius (masinė emigracija) nuostolius postsovietinė transformacija, įtvirtinusi krašte pačią blogiausią politinio oligarchinio kapitalizmo formą.
Knygoje iš politinių aktualijų ir jų komentarų dėliojasi atkurtos nepriklausomybės trijų dešimtmečių panorama. Kritiškas požiūris netrukdo pamatyti tai, kas išlieka net modernybėje, kas sudaro Tautos gyvasties ir tapatybės nepajudinamą pamatą – mūsų istorinę atmintį, nacionalinę kultūrą ir jos iškiliausius kūrėjus, prieš kuriuos rengiami išpuoliai. Knygoje nuosekliai ginama kultūros vientisumo, nedalomumo idėja.
Valdas Vasiliauskas (1951), nors ir būdamas diplomuotas žurnalistas, į žurnalistiką pasuko tik atkurtos nepriklausomybės metais. Iki tol krimto teatro kritiko duoną, buvo Lietuvos teatro sąjungos narys, šios sąjungos Teatrologų sekcijos pirmininkas. Po 1990 m. įkūręs ir redagavęs savaitinius žurnalus „Veidas“, „Ekstra“ ir „TV antena“, dirbo dienraščiuose „Lietuvos aidas“, „Lietuvos rytas“. Buvo dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiasis redaktorius ir „Respublikos“ redaktorius. Iš straipsnių, publikuotų šiuose leidiniuose, taip pat laikraščiuose „7 meno dienos“, „Vakaro žinios“, „Šiandien“, žurnale „Kultūros barai“, interneto portaluose alfa.lt, Alkas.lt, Delfi.lt, Pozicija.org, Tiesos.lt sudaryta politinės publicistikos knyga „Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą?“ yra penktoji V. Vasiliausko knyga. „Vagos“ leidykla yra išleidusi V. Vasiliausko novelių rinkinį „Žiemos sapnas“ (1984) ir teatro kritikos knygą „Teatras be iliuzijų“ (1989), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – politinės publicistikos knygą „Amžinasis nomenklatūros pavasaris“ (1995), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – teatro kritikos straipsnių rinkinį „Teatro malonumas“ (2012). Parengė dr. Raimundas Kaminskas
Stanislovas Abromavičius (2024). Atminties verpetuose. Leidėjas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 288 p.
Spalio 21 d. Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) salėje vyko rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knygos „Atminties verpetuose“, pasakojančios apie sovietmečio Lietuvoje vykusį partizaninį karą, tremtį ir kitus panašius dalykus, sutiktuvės.
Tai jau 14-a šia tema išleista Stanislovo knyga, kurioje aprašytos žinomų ir nusipelniusių Lietuvai žmonių gyvenimo istorijos. Knygos sutiktuvėse dalyvavo LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjo, tautos ideologo Vlado Putvinskio-Pūtvio anūkė Julija Pūtvytė-Benediktavičienė, partizanų Vaclovo ir Apolonijos Purlių sūnus Laimutis Purlys, karys, rašytojas Ernestas Kuckailis, mūsų istorijos atminimo įamžintojas Vytautas Markevičius, rašytojas Vladas Vaitkevičius, fotomenininkė Birutė Kairaitytė-Vaitkevičienė ir kiti svečiai. Renginį vedė LUMA prezidentė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojas dr. Raimundas Kaminskas renginio dalyviams perdavė sveikinimus ir gerus linkėjimus nuo LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio ir Stanislovui Abromavičiui įteikė knygą „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“.
Algimantas Bučys. (2024). Lietuvos karaliai ir karalienės. Leidėjas: Alio, 554 p. Pirmasis tomas skirtas karališkajai XIII a. Mindaugaičių dinastijai ir pagoniškosios Lietuvos Gediminaičių dinastijos istorijai Lietuvoje XIV a. Antrasis tomas – karališkosios Gediminaičių dinastijos istorijai po Lietuvos krikšto (1387) jau ne Lietuvos teritorijoje.
„Lietuvos karaliai ir karalienės“ – šią knygą-žinyną savo 85-ojo gimtadienio proga autorius dovanoja Lietuvai. Ji skirta savo tautos istorija besidominčiai šviesuomenei bei jaunimui ir užbaigia Lietuvos valstybės ir karalių titulatūros tyrimą, trukusį virš 20 metų. Prieš tai 2018 m. išleista knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ sulaukė didžiulio dėmesio ir trijų leidimų. Taip pat mes su Algimantu jau turėjome 28 jos pristatymus visoje Lietuvoje ir kvietimai nesibaigia… Susidomėjimas Lietuvos karaliais tik auga, kaip ir palaikančiųjų gretos, tik vis dar nedrąsu apie tai prabilti viešai.
Kodėl šis žinynas – įvykis? Todėl, kad, manau, niekas iš dabarties istorikų negalėtų parašyti tokį žinyną ar, kitaip vardinant, enciklopediją, skirtą valstybės ir jos valdovų titulatūrai XII–XV a. Viduramžių Europoje, nes:
- Nežinau, kas gali skirti tiek laiko tokiam darbui, jei turi šeimą ir dirba valstybinį ar privatų darbą. (Primename: kai Liudas Mažylis atrado Nepriklausomybės deklaracijos originalą savo atostogų metu, vieno istorijos instituto darbuotojo paklausus, kodėl, artėjant šimtmečiui, niekas iš darbuotojų jo neieškojo, atsakymas buvo paprastas ir aiškus – niekas neliepė ieškoti.) Algimantas jau virš 20 m., kaip išėjo iš visų tarnybų, ir pats sprendžia, ką jam veikti. Laiko, jėgų ir noro jis turi į valias – kaip matome… Tai mūsų šių laikų Simonas Daukantas – taip jį taikliai pavadino vienas bičiulis.
- Be to, nežinau, kuris dabarties istorikas, rašantis istorijos klausimais, galėtų laisvai skaityti šaltinius lotynų, senąja rusų, anglų, vokiečių, prancūzų ir lenkų kalbomis. Nes kaip kitaip paaiškinti nesusipratimą, kai 2023 m. Valdovų rūmų kieme, švenčiant sostinės 700 metų jubiliejų, atidengiamas paminklas Lietuvos Karaliaus Gedimino laiškams, o visai šalia paminklo keliomis užsienio kalbomis parašyti aprašai apie kunigaikštį Gediminą. Nors pačiame paminkle didžiulėmis granito raidėmis iškalta REX. Negi niekas negalėjo išversti šio lotyniško žodžio miesto ir Valdovų rūmų vadovams? Įdomu, ką apie tai galvoja užsienio svečiai.
- Tradiciniams istorikams sunku ir nedrąsu keisti nusistovėjusį per ilgus šimtmečius mūsų istorijos valstybės ir valdovų titulų traktavimą, padiktuotą Rytų slavų. Šiandien kiekvienas mokinukas ar mokinukė atsakys, kad senovės Lietuvos valdovai buvo didieji kunigaikščiai… Atsakymas – natūralus, kadangi taip mūsų mokyklose aiškina istorijos mokytojai, o mokytojams lygiai taip pat aiškino ir tebeaiškina Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose. Paradoksalu, kad, būnant jau 20 metų Europos Sąjungoje, mūsų istorikai vis dar laikosi slaviškos titulatūros ir bijo ją pakeisti į visoje Europoje šiuo metu priimtą valdovų titulatūrą, kur nepriklausomi valdovai ikikrikščioniškose ir krikščioniškose Europos valstybėse buvo tituluojami karaliais arba imperatoriais.
- Dar viena labai svarbi priežastis – Algimanto profesija yra tekstų analizė, nepriklausomai, kada jie buvo parašyti. Šia tema baigtos aspirantūros studijos Maskvoje ir įgytas daktaro laipsnis. Tai be galo svarbu analizuojant istorinius šaltinius: įgūdžiai, metodika, žinios ir t. t.
—————————–
- Čia dar verta paminėti, kad 2024 m. rugsėjo 16 d. Seime vykusios konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“ priimta rezoliucija skelbia:
- a) Visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu turi būti vienas iš nacionalinės saugumo strategijos prioritetų.
- b) Vykstant informaciniams karams ir skirtingoms valstybėms vykdant nuoseklią istorinės atminties politiką ne tik savo viduje, bet ir skverbiantis į kitų šalių bei regionų informacinę erdvę, Lietuva negali likti vien svetimų pasakojimų traukos lauku, bet privalo vykdyti savo istorinės atminties politiką.
Ir įžangos pabaigai – kas gi naujo šiame dviejų tomų Algimanto žinyne?
Knyga „Lietuvos karaliai ir karalienės“ yra parašyta kaip dviejų žymiausių karališkųjų Lietuvos dinastijų iškilimo Lietuvoje ir Europoje istorija. Apie karališkuosius Gediminaičius kalbama kaip apie vieno dinastijos protoplasto geneologinę liniją su dviem vėlesnėmis jos šakomis: pagal vyriškąją kraujo ryšio liniją (Jogailaičiai) ir pagal moteriškąją liniją (Vazos), kol karališkosios Gediminaičių dinastijos palikuonys viešpatavo Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Abiejų Tautų Respublikos sostuose daugiau nei 350 m. (1316–1668). Parengė Gediminas Storpirštis