(Tęsinys. Pradžia – Nr. 16)
Vis labiau akivaizdu, kad pasaulio valdymą perima nusikaltėliai. Netrukus paminėsime šiurpią sukaktį: sueis tūkstantis Rusijos agresijos prieš Ukrainą dienų. Tūkstantis šios išprotėjusios imperijos sukelto karo Europoje dienų, kai kasdien daromi žiauriausi nusikaltimai: žudomi ir žalojami ne tik besiginančios valstybės kariai, bet ir civiliai gyventojai, po griuvėsiais uždūsta ligoniai, gimdyvės ir ką tik gimę vaikai, griaunami jos piliečių būstai, daužomos įmonės, kuriose buvo jų pragyvenimo šaltinis, niokojamos jų gyvybinės infrastruktūros sistemos: vandens, šilumos ir energetinio aprūpinimo objektai, keliai ir tiltai, minuojami žemdirbių laukai. Niekas nesuskaičiuos, kiek lėšų reikės viskam atkurti. O juk tos lėšos galėjo būti panaudotos tam, kad žmonės gyventų saugiau ir patogiau, kad jų vaikai galėtų įgyti geresnį išsilavinimą, kad mokslo įstaigos prisidėtų prie žmonijos pažangos kūrimo.
Pagaliau ir tie tūkstančiai šalies – agresorės jaunų vyrų žūsta suvaryti tik tam, kad dalyvautų šioje siaubingoje beprotiškoje avantiūroje, žudydami ir prievartaudami. O juk jie galėjo ramiai siekti aukštesnio išsilavinimo, dirbti, rūpintis savo ir artimųjų gerove, mėgautis artimųjų dėmesiu ir meile. Juk kiekvieno iš jų motina tikėjosi, kad jie laimingai sukurs savo šeimas, o ne bus pražudyti išprotėjusių diktatorių sumanytoje kampanijoje, kurios tikslas – kaimyninės tautos sunaikinimas ir svetimos teritorijos užgrobimas. Juk nė viena motina, susilaukusi naujagimio, nesitiki, kad ant rankų laiko būsimą nusikaltėlį – prievartautoją, griovėją, žmogžudį. Nė viena nesitiki, kad jos kūdikis jau už poros dešimtmečių ne džiugins įgytu diplomu, bet grįš paskubomis sukaltame karste arba iš viso pražus kažkur, nepažįstamame krašte.
Nusikaltėliai yra ne tik tie, kurie patys žaloja arba žudo kaimyninės valstybės gyventojus, grobia arba naikina jų turtą, ne tik tie, kurie planuoja tokias kruvinas avantiūras, bet ir tie, kurie abejingai stebi, kaip kažkurioje valstybėje planuojami ir daromi šiurpūs nusikaltimai, arba net padeda banditų vadeivoms, tiekdami jiems ginklus arba jų detales. Nusikaltėliai yra ir tie, kurie gyvena už kelių tūkstančių kilometrų nuo karo veiksmų zonos, bet priklauso tarptautinėms institucijoms, kurių pareiga – siekti taikos, ieškoti išeities, kaip vykstančius arba bręstančius konfliktus spręsti dalykiškomis derybomis.
Nusikaltėliais tampa ne tik Jungtinių Tautų Organizacijos, bet ir tarptautinių tribunolų nariai, Europos Sąjungos ir NATO vadovai, net UNESCO ir kitos tarptautinės humanitarinės, švietėjiškos ir pan. organizacijos. Kodėl išgama, jau kelias kadencijas vykdantis valstybės agresorės prezidento pareigas, net ir pripažintas sulaikomu tarptautiniu mastu, šiuo metu laisvai važinėja net po tas valstybes, kurios yra Tarptautinio tribunolo nariai, taigi įsipareigojusios šį nusikaltėlį sulaikyti. Nusikaltėliais tampa visi, kurie, taikiai gyvendami, neprisideda prie taikos atkūrimo visoje planetoje. Nusikaltėliai yra ir tie, kurie ne remia užpultą tautą arba valstybę, nors turi galimybių tai daryti, bet postringauja, ko užpultieji turėtų nedaryti, nes neva gindamiesi nuo užpuoliko gali išplėsti konflikto zoną. Taigi nusikaltėliais tapo ir tie, kurie neatlieka savo pareigos ieškoti, kad vietiniai konfliktai nevirstų kruvinais. Dar kartą priminkime, kad būtent karo pramonė duoda didžiausius pelnus jos savininkams.
Europoje jau greitai tūkstantį dienų tebesitęsiantys karo nusikaltimai nėra vieninteliai, vykstantys mūsų mažoje planetoje. Nusikaltėlių organizacijos Izraelyje praėjusių metų spalio 7 d. įvykdė tokius nusikaltimus, kurių iki šiol niekas nebuvo matęs net veiksmo filmuose. Todėl dabar karinės raketos jau vis plačiau krenta Artimuosiuose Rytuose ir vis sunkiau bus rasti sprendimus, kaip tai sustabdyti. Ten susipynė dešimtmečiais nesprendžiami religiniai, tautiniai ir teritoriniai konfliktai. Karinės akcijos niekaip negali išrauti šių konfliktų šaknų. Reikia kuo greičiau susodinti jų dalyvius prie vieno stalo ir nepaleisti tol, kol bus surasti taikūs sprendimai.
Dabartinės komunikacijos galimybės yra tokios, kad bet kuris iš mūsų negali pasiteisinti, esą apie konfliktines situacijas nieko nežinojęs arba jų nesupratęs, o dar blogiau – jomis nesidomėjęs. Visi esame atsakingi už tai, kad planeta – žmonijos namai būtų ramūs. Pirmiausia būtina sustabdyti beprasmišką gyventojų migraciją. Galima ir reikia pasaulį pažinti, bet negalima toleruoti „betaučių“ ir „bepiliečių“ ugdymo plėtros, nes būtent tokie – už nieką atsakomybės nejaučiantys individai pirmiausia tampa „patrankų mėsa“. Kiekvienas žmogus privalo turėti SAVO namus ir savo valstybę, už kurią būtų atsakingas. Vien branduolinis planetos užteršimas seniai viršijo visas dar pateisinamas ribas. Todėl visos kalbos apie Žemės rutulio taršą pirmiausia turi remtis nuostata neteršti savo namų aplinkos ir įsipareigojimu dalyvauti kuriamoje veikloje. Paprastai sakant, nori dalyvauti planetos gėrybių naudojime, privalai dalyvauti jų kūrime: nori valgyti – užsidirbk.
Jau keli dešimtmečiai platinama hipotezė, esą Žemės rutulyje – per daug gyventojų. Bet tai absoliuti nesąmonė. Prisiminkime seną lietuvių patarlę: „Dievas davė dantis – duos ir duonos.“ Tačiau kiekvieno darbingo žmogaus pareiga – dirbti ir laikytis tvarkos. Palyginkime JAV ir Meksikos gyventojų nuostatas: gamtinės sąlygos – praktiškai vienodos, bet pragyvenimo lygis skiriasi dešimtimis kartų. Atvirai atsakykime į tokius klausimus:
Kodėl meksikietis, įsidarbinęs JAV, netrukus ima siųsti pinigus tėvynėje likusiems tautiečiams?
Kodėl kai kurie Čikagos mikrorajonai – siaubingai užteršti, nors gretimuose – pavyzdinga tvarka?
Kodėl Izraelio sodybų aplinka taip skiriasi nuo greta esančių palestiniečių?
Ir būtina suprasti, kad šiuose klausimuose nėra nė lašelio rasistinių nuotaikų, nes tai – tiesiog tikrovės konstatavimas. Dirbdamas JAV, buvau liudininkas, kai baltaodis kaimynas, padėjęs sutvarkyti juodaodžio sodybą, netrukus išvydo jį nejaukiai pasijutusį. Tiesa, po poros savaičių, kai neseniai išvalytas kiemas vėl virto šiukšlynu, kaimynas ramiai braidė po šiukšles. Akivaizdu, kad jam tai buvo įprasta. Tačiau tarp šių kaimynų nebuvo išankstinio priešiškumo.
O štai kitas pavyzdys. Klivlande (JAV, Ohajo valstijoje), 1916 m. minint Viljamo Šekspyro 300-ųjų mirties metinių sukaktį, milijonierius J. D. Rokfeleris padovanojo miesto bendruomenei jam priklausiusio miško dalį su sąlyga, kad vietos tautinės bendrijos jame įkurtų „kultūros darželius“. Daugiataučiame mieste šiam sumanymui pritarė per 30 tautinių bendruomenių. Kiekvienai bendruomenei skirtame padovanoto miško plotelyje jos nariai pastatė žymių tautos atstovų paminklus arba kitais objektais reprezentavo tautos istoriją ir kultūrą. Ir dabar, po daugelio dešimtmečių bent kiek prasilavinęs šio parko lankytojas, išvydęs Atėnų akropoliui arba Romos kapitolijui būdingą architektūros detalę arba ant vieno postamento stovinčias Johano Volfgango fon Gėtės (vok. Johann Wolfgang von Goethe) ir Frydricho Šilerio (vok. Johann Christoph Friedrich von Schiller) skulptūras, greitai susigaudo, kurios tautinės bendrijos atstovai čia pasidarbavo.
Lietuvių kultūros darželis, atidarytas 1936 m. spalio 11 d., yra dviaukštis, vienas įspūdingiausių šiame parke. Viršutinėje dalyje stovi Jono Mačiulio-Maironio ir dr. Vinco Kudirkos biustai, o tarp jų įrengtas Kunigaikštienės Birutės fontanas. Lenkti, akmenimis grįsti laiptai leidžiasi į apatinę dalį, kurios centre įmūryti Gedimino stulpai, o priešais juos stovi dr. Jono Basanavičiaus paminklas. Apatinėje dalyje įrengta aikštelė, kurioje telpa apie 300 žmonių.
Šalia Lietuvių kultūros darželio viršutinės dalies yra vienas iš Klivlando senamiesčio mikrorajonų, kuriame stovi gana įspūdingos architektūros pastatai, daugiausia – gyvenamieji namai. Tačiau šio mikrorajono gyventojai nepasižymi kultūringumu. Pastatai ir jų aplinka – gana apšnerkšta. Ne kartą nukentėjo ir Lietuvių kultūros darželis: Maironio ir V. Kudirkos biustus teko atkurti, nes jie buvo suniokoti. Nukentėjo ir fontanas. Darželio erdvę teko valyti ir restauruoti. Tačiau Lietuvių bendruomenės skyrius jį stropiai prižiūri, čia vyksta su Lietuvos istorija susiję renginiai, apie kuriuos Lietuvoje retai kada tenka girdėti. Pavyzdžiui, rugsėjo 8 d. ne kartą paminėta Vytauto Didžiojo karūnavimo diena.
Jonas Jasaitis