Jau turbūt pasiekėme ribą, kai vis didesnė amžininkų dalis nebesusimąsto apie gyvenimo prasmę. Sakoma: „Gyvenu ir tiek, kaip ir kiti… Dirbu – uždirbu – išleidžiu…“ Atrodo, kad gyvenimas suskirstytas į pakopas: mokykla – specialybės įgijimas – darbas – pensija… O kas daugiau: kurti šeimą ar nekurti, auginti vaikus ar jų neturėti? Su kuo bendrauti, kuo domėtis, kaip išreikšti savo unikalumą, o gal net nesistengti jo atskleisti ir „stumti“ dieną po dienos? Lietuvių tautosakoje sakoma, kad žmogus gyvenime turi atlikti tris pareigas: pasodinti medį – pastatyti namą – užauginti vaiką. Ar daugelis susimąstome apie šias ar panašias pareigas, ar suvokiame jų reikšmę?
Ankstyvas rytas. Šalia mokyklos stadiono nuobodžius ratus suka šunų laikytojai. Kas vedžioja vieną, kas du, o kas pusę tuzino… Atrodytų, kad šuns laikymas lyg ir priverčia pabūti ore ir pajudėti, nors prisiversti rimčiau pasimankštinti net nežadama. Bet štai ankstyvo ryto tylą perveria aštrūs operatyvinių automobilių signalai: į miegamąjį mikrorajoną kaukdamos ir mirkčiodamos ryškiais švyturėliais lekia „greitosios“. Dažniausiai todėl, kad kažkam sustreikavo širdis…
Mokyklos stadione su šiaurietiškomis lazdomis žvaliai žingsniuojantys nebejauni žmonės susižvalgo: jau daug metų niekam iš jų tokios pagalbos nebereikia. Žingsniuojančių nedaug. Kol dar neprasidėjo pamokos, jie skuba pasimankštinti, juo labiau kad oras miegamajame rajone – gana gaivus, pramoninės taršos čia nėra. Tuo pat metu kažkuris šunų vedžiotojas užmina smilkstančią nuorūką ir mechaniškai prisidega naują. Kažkuriam iš jų gana greitai prireiks „greitosios“… Tik ar suspės atgaivinti?
Pro stadioną į kitoje gatvės pusėje esantį darželį keliolika moterų veda vaikučius. Mamų, einančių su vaikučiais, gal 5–6 kartus mažiau, negu moterų, vedžiojančių šunis. Pastarosios turi laisvo laiko: su jais žaidžia, myluoja ir net kalbina. Tuo tarpu mamytės, vedančios vaikus į darželį, savo emocijų nedemonstruoja, nes rytas – reikia skubėti į darbą.
Ne vienas jau pastebėjome, kaip mūsų visuomenė „sušunėjo“: daugybė reklamų apie „augintinius“, daugybė patarimų, kaip juos auginti, kuo maitinti ir net… rengti. Taip, taip: rengti, nors šuo, skirtingai nuo vaiko, turi kailiuką. Kiekvienas gamtininkas pasakys, kad šuns rengti nereikia, nes jis turi užsiauginti paodinį riebalų sluoksnį, saugantį nuo oro temperatūros svyravimų: jei šunį aptempsite kailiniais, jo apsauginių funkcijų raida bus sutrikdyta.
Tačiau viešoji erdvė jau seniai perpildyta rašiniais ir vaizdais apie „augintinius“. Iš tikrųjų ta rašliava neturi nieko bendra su gyvūnų priežiūra. Nuo seniausių laikų žinoma, kad kiekvienas naminis gyvulys prijaukintas tik todėl, kad geba atlikti tam tikrą pareigą namų ūkyje. Jei tokioms pareigoms netinka, jo iš laukinės gamtos į namus niekas netempia. Prie būdos pririštam šuniukui niekas kailinių nesiuvo ir megztinių nemezgė. Bet dabar naujausioje reklamoje skaitome: „Tavo meilė – didžiausia dovana.“ Jauna mergina prie krūtinės glaudžia šuniuką, aptemptą raštuotu megztiniu. Bet juk, kartodama žodžius apie meilę, galėtų glausti savo kūdikį. Ar šiais visuomenės spartaus senėjimo laikais tai nebūtų daug prasmingiau?
Niekieno nerinktų, tačiau tikrųjų planetos valdytojų vizijoje gyventojų skaičius turi sparčiai mažėti: įprastinius darbus vis greičiau perima techninė įranga. Ji nepavargsta, nestreikuoja, jai nereikia socialinės apsaugos. Esant reikalui, užtenka tik pakeisti susidėvėjusią arba tobulintiną detalę, mazgą ar schemą. Kuriamos technologijos, kurios nekaltai pristatomos kaip galinčios patobulinti žmogaus fizinius ir net protinius gebėjimus. Jau sukurtos dirbtinės gimdos, aprūpintos davikliais, signalizuojančiais apie kylančius augimo nesklandumus, ir padedančios jų išvengti.
Apie tai, kad galima taikiai, dalykiškomis derybomis išspręsti dabar kylančius politinius, ekonominius, religinius ar kultūrinius konfliktus, dabartiniai planetos valdytojai kol kas nemąsto: jiems karas yra beprotiškai pelningas verslas, dar ir padedantis perskirstyti planetos teritorinius ir gamtinius išteklius. Tik todėl ir taikai po Antrojo pasaulinio karo palaikyti sukurtos institucijos, pavyzdžiui, JTO, paverstos primityvios derybų imitacijos dariniais. Žinoma, pasaulio tautos ir be jų susitartų, bet pagrindiniai pinigų srautų valdytojai nėra moralės ir kultūros lyderiai. Tai trumparegės vidutinybės, nesuvokiančios žmonijos paskirties planetoje. Jos jau kelintas dešimtmetis kėsinasi į pačią žmonijos prigimtų. Tik todėl taip agresyviai puolama šeima ir bandoma suniekinti žmonijos kultūros paveldą.
Tokios tendencijos jau įsiskverbė ir į Lietuvos gyvenimą. Kas galėjo pareikšti, kad „šeima neutrali lyčiai“? Juk būtent naujos kartos ugdymas yra pagrindinė, t. y. svarbiausia, šeimos funkcija. Jokie „vaikų namai“, jokios globos organizacijos, jokia užklasinė veikla šeimos neatstos. Kaip jau esame rašę, net asmenys, nepažįstantys savo biologinių tėvų, metų metais bando juos susirasti. Kaip jie patys sako, „pažvelgti į jų akis“, pamatyti, kas jų tėvas, kas jų mama. Bet štai prieš kelias dienas būtent Lietuvos teismas priėmė sprendimą, kuriuo dvi kartu gyvenančios moterys paskelbtos… mamomis. Dvi mamos, nė vieno tėčio? Pereikite visą Lietuvą, kiek rastumėte pritariančių tokiam sprendimui? Net įvaikinimo atvejais tokių sprendimų iki šiol niekas nepriiminėjo. Ką šie teisėjai atsakys, kai vaikas užaugs, nes iš dviejų moterų vaikai neatsiranda? Tai štai kodėl dabartinių valdančiųjų spaudimo dėka iš darbo skandalingai išmestas žymus mokslininkas, seniai pripažintas Lietuvos psichiatrijos tėvu. Kur jie bėgs skųstis, ką apkaltins, jei apytiksliai du milijonai piliečių patvirtintų, kad dviejų motinų vienoje šeimoje sprendimui nepritartų?
Suprasti gyvenimo prasmę galima tik tada, kai jautiesi fiziškai ir psichologiškai saugus. Jeigu tyko keisti pavojai, kai net nežinoma, kaip jų išvengti, asmens racionalaus sprendimo tikėtis nelengva: išsigandęs žmogus ne visada geba mąstyti visavertiškai. O juk dabartinis puolimas prieš šeimą net neturi logiško pateisinimo. Kurti šeimos niekas neverčia, niekas netrukdo kartu (pavyzdžiui, viename bute) gyventi keliems vyrams ar moterims. Niekas netikrina, ar jie miega vienoje lovoje, ar atskirose. Tačiau nesusituokusių, nors ir kartu gyvenančių, asmenų niekas šeima nevadina. Jei tie, kartu gyvenantys, bet nesusituokę asmenys nori bendrai tvarkyti savo finansinius reikalus arba gauti informaciją apie vienas kito sveikatą, visa tai galima artimiausiu metu išspręsti, priimant atitinkamas civilinio proceso pataisas (jei tokių klausimų dar iškyla).
Neginčijama, kad šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, todėl nesusituokusių asmenų puolimas prieš šeimas negali būti toleruojamas. Prof. Aušra Maslauskaitė pažymi, kad šiandien šeimą suprantame, „kaip socialinį darinį, kuris atribotas nuo viešo gyvenimo, kuriame itin svarbūs emociniai saitai, jis kuriamas per romantinę meilę, jam būdingi tam tikri lyčių vaidmenys, kartų santykiai“. Sociologė nurodo, kad „žvelgiant iš biologinės perspektyvos – tai, matyt, yra mūsų, kaip rūšies, išgyvenimo klausimas <…>. Per šeimą gaunamas socialinis statusas, socialinė tapatybė, psichologinis saugumas, kurio reikšmė išauga šiuolaikinėje visuomenėje“.
Šeimos vaidmuo yra apibrėžtas Lietuvos Konstitucijos 38-ajame straipsnyje. Šiuo metu labai svarbu jį priminti: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą: motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“
Viešojoje erdvėje platinamos sumaišties atmosferoje belieka iškelti vieną iš svarbiausių klausimų, kuo žmogus išsiskiria nuo gyvūnijos pasaulio: žmogui būdingi jausmai, mąstymas ir kalba. Jokia kita gyvūnijos rūšis šiomis savybėmis nepasižymi. Visa tai nulemia specifinė, tik žmogui būdinga smegenų veikla. Iki šiol jokiais tyrimo metodais nėra atskleista šios specifikos esmė: niekas negali pasakyti, kurie smegenų centrai apsprendžia meilę, sąžinę, dorovę ir pan. Bandymai kaišioti į smegenis elektrodus, bandant žmogui įdiegti vadinamojo „dirbtinio intelekto“ metodikas, lygiai kaip ir bandymai keisti žmogaus lytį (chirurginiais, psichologiniais ar pan. metodais) yra nusikalstami.
Jonas Jasaitis