Vertinant pastarojo meto viešąją erdvę, dažniausiai kyla klausimas, ar šių dienų žmogus suvokia žmogiškumo esmę – žmogaus misiją pasaulyje. Kuo vadovaudamiesi, vienaip ar kitaip elgiamės? Kodėl net artėjant kalėdinio susikaupimo ir atsisveikinimo su besibaigiančiais metais dienomis kažkas griebiasi peilio, kažkas visu greičiu rėžiasi į šventėms besiruošiančių žmonių būrį, kažkas nebemoka atsipalaiduoti kitaip, nei prisirydamas narkotikų arba girtas sėsdamas prie vairo?
Viena iš svarbiausių gerovės sąlygų – saugumas. Jei žmogus nesijaučia saugus, jis niekada nebus laimingas, nes jį valdys tik vienas siekis – išlikti. Natūralu, kad suvoks, jog ir aplinkiniai yra valdomi to paties jausmo – kaip apsaugoti nuo visų pavojų save ir savo artimuosius. Todėl turėtų būti suprantama, kad negalima kelti pavojaus kitiems. Kai draugiškai ištiesiame ranką atsisveikindami, juk turėtume ir kitam linkėti saugumo. Jei žmones valdytų saugumo siekis, išvengtume daugelio pavojų ir nelaimių.
Bendrojo saugumo vardiklis – sąžinė. Nors kažkam nepatinka krikščionybė, bet niekas negali paneigti dešimties Dievo įsakymų: nevok, nežudyk, negeisk svetimo turto ir kt. Jei žmonės jų laikytųsi, nereikėtų ir tiek daug lėšų skirti visuomenės saugumui. Kai girdime apie tai, kad kuri nors tarptautinė organizacija skyrė milijardus eurų Ukrainos gynybai, juk ne vienas pagalvojame, kiek gero būtų galima padaryti, kokią pažangą pasiekti, jeigu nevyktų karas. Deja…
Bet kodėl žmonija leidžia, kad galingų, branduolinį ginklą turinčių valstybių vadovais ilgiems metams taptų psichopatai žudikai: Stalinas, Hitleris, Putinas, Kimas ir kiti, į juos panašūs? Sakoma, kad jie siekia valdyti kuo daugiau žemės. Bet kiek tos žemės jiems reikia? Tegul atsistoja ir apsibrėžia, kiek ploto užima bet kurio iš jų pėdos. Štai ir viskas: tiek užteks iš krematoriumo atgautų niekšo kūno pelenų pripildytai urnai įkišti. Dar mažiau prireiks, jei tie pelenai bus ant ariamos dirvos išbarstyti. Nereikės nei mauzoliejų, nei paminklų, jei gyvendamas niekšas buvo… Kuo anksčiau žmonės pamatys nepataisomą nusikaltėlį, tuo mažiau žalos šis padarys planetai.
Ko vertos visos šnekos apie atmosferos taršą ir klimato kaitą, kai kasdien – kiekvieną minutę mūsų oras, kuriuo kvėpuojame, teršiamas pavojingiausiomis, su gyvybe niekaip nesuderinamomis medžiagomis? Kai viešosios politikos darytojai rėkia, kad klimato kaitą sukelia žmogaus veikla, jie įžūliai meluoja. Užtektų suvokti: „Mylėk savo artimą, kaip save patį…“ Sąžinė turi veikti žmogaus elgseną stipriau už visas taisykles, pamokymus ir įstatymus. Niekas neturi teisės sakyti, kad sąžinė ir dorovė – ne šių laikų dimensijos (liet. – matmenys). Visus poelgius visais laikais vertiname, remdamiesi sąžinės ir dorovės kriterijais. O kai šį reikalavimą pamirštame arba paneigiame – nieko gero nesitikėkime. Būtent sąžiningumas yra pagrindinis ir bet kurio asmens, ir bet kurios valdžios vertinimo kriterijus.
Nors nesąžiningumo apraiškų būta per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, tačiau tokio organizuotų nusikaltėlių siautėjimo, kokį matėme per pastaruosius ketverius metus, nebuvo beveik per visą pastarąjį trisdešimtmetį. Vogė ir prie ankstesnių valdžių – kas tūkstančiais, o kas net milijonais, bet per šiuos ketverius metus vogė milijardais. „Nacionalinio stadiono“ ir Šarūno Stepukonio afera, su ministre Monika Navickiene susijusių giminaičių ir draugų finansinės machinacijos (apie kurias ši nieko „nežinojo“), ypač svarbių valstybei („Teltonikos“ ir kitų inovatyvių įmonių) projektų žlugdymas biurokratinėse džiunglėse, sumaišties didinimas, prisidengiant reformomis švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, nacionalinės gyvulininkystės ūkių stūmimas į bankrotą, darnios regionų plėtros sabotavimas, vergiškas net pačių kvailiausių Briuselio užgaidų tenkinimas ir visiškas nesiskaitymas su savo visuomene – štai tų praėjusių ketverių metų bruožai. Laimei, jau praėjusių.
O ar bus pozityvių pokyčių nauju porinkiminiu laikotarpiu? Tai labiausiai priklausys nuo to, ar pilietinė visuomenė pagaliau prabus, ar ir toliau abejingai snaus. Jei visuomenė ir toliau pati sau kartos, kad tik valdžia yra už viską atsakinga, jei nebandys išsiaiškinti, kuriose srityse Lietuvai labiausiai kenkiama ir kaip galima šį kenkimą sustabdyti, jokie pokyčiai neprasidės. Pasižiūrėkime, kaip užvaldyta viešoji erdvė, su kokiu įniršiu pralaimėjusieji sutiko Seimo rinkimų rezultatus ir kaip tebebando perrašyti jų rezultatus: jei naujasis Seimas iškelia kokį nors svarbų pasiūlymą, tuoj pat pasipila buvusių (o tiksliau – dar tebevaldančių) tyčiojimasis, kaip spiegia vadinamieji „liberalai“ ir „konservatoriai“, kaip bandoma užgniaužti bet kurią racionalią mintį.
Naujoji Vyriausybė dar tik pradėjo darbą. Nors vieno kito ministro pirmieji žingsniai jau sukėlė nerimą, bet duokime laiko visai Vyriausybei juos įvertinti ir sustabdyti. Pirmiausia turiu galvoje vidaus reikalų ministro manevrus, sprendžiant Pietryčių Lietuvos klausimus. Vertinkime juos, kaip bandymą išsiaiškinti, kiek bus leidžiama kenkti Lietuvos teritoriniam vientisumui.
Kita kryptis kenkti valstybei yra susijusi su bandymais apšmeižti lietuvių tautą ir suniekinti jos kovą už valstybingumą. Pereikite per visą Lietuvą, ar rasite bet kokių ženklų, rodančių antisemitizmo plitimą? Ar kas nors šių dienų Lietuvoje persekioja žydus? Ar tokios tendencijos buvo skatinamos Lietuvos Pirmojoje Respublikoje – 1918–1940 m. arba Sąjūdžio metais? Puikiai žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais nei sovietinės, nei nacių okupacijos laikotarpiu Lietuvos valstybė neegzistavo – mus valdė svetimi. Bet ir tuo laikotarpiu Lietuvoje naciams nepavyko verbuoti SS ir SD dalinių, nepavyko į nacių pusę patraukti Vietinės rinktinės dalinių: jų nariai geriau didvyriškai pasirinko mirtį, bet ne tarnybą hitlerininkams. Jei tokių reiškinių nebuvo ir nėra, tai kam naudingas tas dabar pučiamas tarptautinis kovos su antisemitizmu vajus, prikamšytas atviro melo ir provokacijų?
Piliečio gyvenimo prasmė neatskiriama nuo savo valstybės ir tautinio kultūros paveldo suvokimo. Gyvenimo prasmės suvokimo pagrindai suformuojami šeimoje ir mokykloje. Štai kodėl pastaraisiais metais taip įžūliai puolama net pati šeimos samprata. Kodėl į šeimos niekinimo kampaniją įsitraukė net sau neklystančiųjų etiketę prisilipdęs Konstitucinis Seimas? Cituojame naująjį Seimo narį dr. Vytautą Sinicą: „Partnerystės ar jokios kitos vienalytės šeimos formos Lietuvoje įteisinta nėra. Šeima Lietuvoje teisiškai egzistuoja tik tarp vyro ir moters ar tarp tėvų ir jų biologinių vaikų. Ir todėl visiškai nuoseklu, sisteminga ir logiška, kad valstybė visuose su tuo kaip nors susijusiuose įstatymuose įtvirtintų būtent tokį požiūrį, jog šeima tik tarp vyro ir moters. Nes valstybė negali mokyti priešingai, nei pati teigia savo įstatymuose.“
Kaip gerai žinoma, vyrą ir žmoną sieja meilės ir santuokos ryšiai, santuoka sudaroma tik laisvu jų pasirinkimu. Kam taip primygtinai prireikė sujaukti šeimos sampratą, pasisakyti prieš tėvų teisę ir pareigą ugdyti savo vaikus ir ruošti juos jų pačių būsimajam šeimos kūrimui? Tėvai turi teisę ir privalo saugoti savo nepilnamečius vaikus nuo bet kieno pastangų brukti jiems sudarkytą vaikino ir merginos santykių sampratą. Skaistumo ir ištikimybės principų svarba išlieka amžiams, kol egzistuos pati žmonija.
Dabartinės Lietuvos aktyviausių gyventojų karta negyveno nei karo, nei sovietinio režimo laikotarpiu. Ir ačiū Dievui, kad jie tokios patirties neturi. Vienas kitas sovietinės gyvensenos bruožas galbūt prasiskverbė iš tėvų patirties. Tačiau dabartinių trisdešimtmečių karta kitaip nei jų tėvai, juo labiau seneliai, suvokia pasaulį. Didžioji to pasaulio dalis jiems yra laisvai pasiekiama: gali ten ne tik atostogauti ar studijuoti, bet ir apsigyventi. Apie tai liudija daugiau kaip 50-yje valstybių įsikūrusios lietuvių bendruomenės. Jų įsikūrimas liudija ir apie tai, kad šiuos jaunus žmones vienija ir lietuviškasis paveldas: gimtoji kalba, tautinė kultūra ir tėviškės jausmas.
Kiekviena karta atsineša savitą muzikos ir dailės supratimą, pasižymi savitais elgsenos bruožais. Jie kitaip mokosi ir ruošiasi profesinei veiklai. Jei mes profesinę veiklą dažniausiai suvokiame kaip mus lydinčią per visą savarankiško gyvenimo tarpsnį, mūsų vaikai ir vaikaičiai greičiausiai išbandys ne vieną profesiją, pagyvens ir padirbės ne vienoje šalyje. Bet tėvai gali ir privalo juos ruošti gyvenimui tokiame, daug platesniame ir įvairesniame, pasaulyje. Nepaisant to pasaulio įvairovės, iš šeimos naujoji karta turi išsinešti nekintančius sąžiningumo ir dorovės principus. Doroviniai Dekalogo principai turi likti tuo kompasu, kuris leidžia nepaklysti nei „socialiniuose tinkluose“, nei bet kuriuose kituose pomėgiuose.
Jonas Jasaitis