Geodezija ir kartografija Lietuvoje turi gana gilias tradicijas ir ši veikla neįsivaizduojama be specialistų.
Jų darbai sudarė galimybę plėtoti ir kitas žmogaus veiklos sferoms. Nuo 1940 m. Lietuvoje pradėti ruošti geodezijos inžinieriai jau sudaro nemažą būrį specialistų, o 1918 m. paskelbus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, jų buvo tik vienetai. Tai specialistai, baigę mokslus užsienyje, nes anuomet Lietuvoje jų niekas neruošė. Vienas jų – inžinierius geodezininkas Jonas Deksnys (1904–1989). Šiemet sukanka 120 metų, kai 1904 m. gruodžio 4 d. Butėniškio viensėdyje Juodupės valsčiuje (tuomet –Rokiškio apskrityje) gimė būsimasis pedagogas, geodezininkas Jonas Deksnys.
1925 m. baigęs Rokiškio gimnaziją, jis studijavo Prahos aukštojoje technikos mokykloje. Pinigų mokslams užsidirbdavo, vasaromis dirbdamas matininku. 1930 m. įgijo geodezijos inžinieriaus kvalifikaciją. Baigęs studijas, J. Deksnys grįžo į Lietuvą ir dvejus metus dirbo matininku, kol 1932 m. mokslo baigimo diplomas buvo nostrifikuotas Lietuvoje.
Tuo laikotarpiu diplomuotų geodezijos specialistų Lietuvoje labai trūko. J. Deksnys nuo 1932 m. pradėjo dirbti Kauno miesto savivaldybės matavimų tarnyboje ir papildomai – Vytauto Didžiojo universiteto Geodezijos katedroje asistentu. 1933 m. stažavosi fotogrametrijos srityje Jenoje (Vokietija). 1933–1935 m. dėstė fotogrametrijos ir kadastro studijų dalykus Kėdainių aukštesniojoje kultūrtechnikų mokykloje. 1932–1933 m. dirbdamas Kauno miesto matavimų tarnyboje dalyvavo vykdant Kauno precizinę niveliaciją ir 1936–1937 m. plečiant miesto teritorijos trianguliacijos tinklą.
Nuo 1929 m. bendradarbiavo leidiniuose „Matininkų ir kultūrtechnikų balsas”, „Savivaldybė”, „Žemėtvarka ir Melioracija”, čekų geodezijos žurnale „Zemeričsky Vestnik”, „Technika ir ūkis”, „Kosmosas”, rašė geodezijos ir miestų tvarkymo bei fotogrametrijos temomis. Svarbesni straipsniai: „Miestų matavimo reikalai” (1933), „Geodezinė terminologija” (1934), „Gamta, urbanizmas, geodezija ir mes” (1935), „Geografijos naujosios priemonės ir Lietuva” (1935).
1940 m. Vytauto Didžiojo universitetas pavadintas Kauno universitetu. Jame įsteigtas Statybos fakultetas, kuriame įkurtas ir Geodezijos skyrius. Juo rūpinosi prof. Stasys Dirmantas, prof. Steponas Kolupaila ir adjunktu tapęs Jonas Deksnys. Dirbant Vytauto Didžiojo universitete jam buvo suteiktas mokslų kandidato laipsnis už studiją „Apgyvendintų vietų tvarkymas“, kuri 1937 m. publikuota žurnalo „Žemėtvarka ir melioracija“ dviejuose numeriuose. 1941 m. jam suteiktas docento vardas.
1943 m. Kauno universitetas buvo uždarytas. Karo frontui nuslinkus į Vakarus, 1944 m. vasarą universitetas vėl buvo atidarytas. J. Deksnys grįžo dirbti į Geodezijos katedrą. 1945 m. universitetas tapo Kauno valstybiniu universitetu, o 1950 m., įvykus reorganizacijai, pavadintas Kauno politechnikos institutu. Iki 1956 m. J. Deksnys dirbo vyr. dėstytoju Geodezijos katedroje. 1956 m. pakviestas dirbti vyriausiuoju geodezininku Respublikiniame vandens ūkio institute. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo vandenų kartografijos darbų periodas. J. Deksnio iniciatyva atliktas upių baseinų takoskyrų ir atskirų upių vandenskyrų baseinuose detalizavimas, sudarytas M 1:200 000 Lietuvos hidrografinio žemėlapio redakcinis originalas. Prieš sudarant žemėlapį, atliktas kruopštus redakcinis parengiamasis darbas, naudojant ir analizuojant M1:10 000 fotoplanus. J. Deksnys iš įvairių šaltinių surinko upių ir ežerų vardus, kuriuos suderino su Lietuvių kalbos instituto specialistais. Šia medžiaga pasinaudojo Lietuvių kalbos institutas, 1963 m. leisdamas „Lietuvių upių ir ežerų vardyną“.
Tarp nebaigtų darbų pažymėtini: „Lietuvos vietovardžių kaita XII–XX a.”, „Suvalkijos žemių nuosavybės kaita nuo Vytauto Didžiojo laikų iki XX a.” ir „Kauno miesto geodezinių darbų vykdymo studija”. J. Deksnys savo sukaupta medžiaga mielai dalindavosi su prof. Česlovu Kudaba, Statybos ir architektūros instituto moksliniais bendradarbiais, įvairiais muziejais.
Deksnys dalyvavo visose geodezininkų konferencijose ir dirbo savo mėgstamą darbą, kurį nutraukė sunki liga. Mirė 1989 m. kovo 30 d. Palaidotas Karmėlavos kapinėse.
Vertinant J. Deksnio nuopelnus geodezijai, krinta į akis didelis jo aktyvumas, nagrinėjant šios srities klausimus. Jo platus enciklopedinis išprusimas leido jam vertinti daugelį to meto naujų reiškinių. Jis pirmasis pradėjo aerofotonuotraukos taikymo darbus Lietuvoje ir juos aktyviai propagavo. Jo paruošti ir vėliau žymiais fotogrametrijos mokslininkais tapę Albinas Žalnierukas ir Vincas Vainauskas perėmė daugelį J. Deksnio puoselėtų minčių. Jis pirmasis Lietuvoje panaudojo ir spalvotos aerofotonuotraukos taikymo galimybes. Jį reikia laikyti pirmuoju lietuviškosios fotogrametrijos specialistu. Nuo seno rinko senus vandenvardžius ir vietovardžius. Pirmasis iškėlė geodezijos žodyno būtinumą ir surinko pagrindinius terminus. Nors toks žodynas išėjo tik 1996 m., tačiau jo sudarymo pradžią būtina sieti su J. Deksniu.
Deksnio veiklai būdingas naujovių siekis, pradedant kokį nors darbą. Paskaitas skaitydavo jų neužbaigdamas, nes laikėsi požiūrio, kad studentas dar turi pats padirbėti, bibliotekoje pasiėmęs reikalingus šaltinius. J. Deksnys dar nuo savo studijų laikų rinko folklorinius duomenis apylinkėse, kur tuo metu dirbo. Mėgo piešti, paliko nemažai liaudies kryžių piešinių. Daug keliavo.
Valdas Urbanavičius
Autorius yra Kauno kolegijos dėstytojas, Lietuvos kartografų draugijos valdybos narys. Nuotraukos iš autoriaus asmeninio archyvo.