Prisiminusiems akademiko Zigmo Zinkevičiaus nuopelnus lietuvių kalbai, mokslui ir kultūrai
Puiku, kad LR Seimas (po žiniasklaidoje pasirodžiusių priminimų apie akademiko gimimo šimtmetį), ryžosi paminėti šią sukaktį. Tačiau kviečiu kai kuriuos kalbėjusius šioje konferencijoje atsiversti paties Zigmo Zinkevičiaus knygutę „Kaip aš buvau ministras“ ir atsakyti, kur jie buvo ir ką mąstė tuo metu, kai vyko tuometinio Švietimo it mokslo ministro niekinimo ir skandalingo jo atleidimo iš šių pareigų kampanija?
Kur tuo metu buvote Vytautai Landsbergi? Gal Jūsų tuo metu nebuvo Lietuvoje ir Jūs nieko apie tai nežinojote? Faktai rodo, kad Lietuvoje buvote ir užėmėte atsakingas pareigas. Tai kodėl tada nestojote ginti akademiko, o dabar „išreiškė apgailestavimą dėl negalėjimo dažniau susitikti su prof. Z. Zinkevičiumi, bendrauti, pasisemti išminties bei tvirtybės. O dabar jūs teigiate, kad „Z. Zinkevičius be galo daug širdies įdėjo į Rytų Lietuvos gyvybės palaikymą. Laikotarpis, kai jis buvo švietimo ministras, vertas studijavimo ir pasimokymo, kaip nepalankioje aplinkoje jis buvo laikomas per daug radikaliu švietimo reformuotoju.“ Kai todėl jūs nepalaikėte ministro, kuris, jūsų žodžiais tariant, „laikėsi savo ir švietimo sistemą suprato kaip visapusišką. Kad jaunieji Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kokios kilmės bebūtų, būtų lietuviškos sąmonės Lietuvos piliečiai“? Jūs tuo metu buvote ne tik atsakingas pareigas užimantis asmuo, bet ir faktiškas vadovas tų politinių jėgų, kurios akademiką iškėlė į Švietimo ministro pareigas.
Kur tuo metu buvote Algirdai Saudargai Algirdas Saudargas, kuris, kaip rašoma, buvote daug bendravęs su prof. Z. Zinkevičiumi ir šioje konferencijoje jį prisiminėte kaip Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką ir vieną iš atkūrusių šią partiją? demokratijos partiją. Dabar jūs teigiate: „Krikščionys demokratai be galo didžiuojasi, kad jų gretose buvo toks titanas kaip Zigmas Zinkevičius. Jis visada toks buvo…“ Bet kodėl tuo metu, kai akademikas titaniškai dirbo, ir net po jo mirties, nedėjote pastangų jį reabilituoti ir nekvietė iš jo mokytis?
Panašius klausimus galima užduoti ir kai kuriems kitiems šios konferencijos kalbėtojams: mokslininkams, Vilniaus universiteto atstovams. Kiek akademiko Z. Zinkevičiaus dvasios dar liko Vilniaus universitete, kuriame dabar dirba besityčiojantieji iš akademiko palikimo, iš bazinių lituanistikos teiginių, bandantys į valstybinę kalbą brukti tokius, atsiprašant, naujadarus, kaip ‚žmoga“ ir siūlantys nebenaudoti tokių gimtosios kalbos žodžių, kaip „tėvas“ ir „motina“? Ar susimąstėte, kaip tokius „mokslininkus“ įvertintų pats akademikas. Ir pagaliau, ką pasakytų Zigmas Zinkevičius apie tokias programas, kaip „Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa“, dabartinės ministerijos primygtinai brukama net nesulaukusiems pilnametystės? Kaip tokios programos gali būti suderinamos su krikščioniškos demokratijos pagrindais? Kaip akademikas įvertintų visą dabartinį bendrojo ugdymo turinį ir jo metodiką?
Bet ir šios konferencijos rengėjai, ir kai kurie kalbėtojai gerai žinojote, kad akademikas iš kapo neatsikels ir apie primityvią veidmainystę neprimins sakydamas, kad liaupsinate mirusį, bet leidote tyčiotis, kol jis buvo gyvas.
Dr. Jonas Jasaitis