Stasys Albinas Girdzijauskas. Ekonominės krizės. Finansinio prisotinimo teorijos įžvalgos. Monografija. 2024, Vilniaus universiteto leidykla, 228 p.
Šių metų vasaros pabaigoje, pasirodė profesoriaus Stasio Albino Girdzijausko monografija, kurią išleido Vilniaus universiteto leidykla. Šioje monografijoje autorius išplečia ir paaiškina tradicines ekonominio augimo nuostatas, kurios ilgą laiką dominavo ekonomistų diskusijose. Autorius kritikuoja tradicinę ekonomikos teoriją dėl jos polinkio susitekti į neribotą augimą, dažnai ignoruojant prisotinimo reiškinio ekonomines pasekmes. Skirtingai nei tradiciniai modeliai, kurie daugiausia remiasi eksponentiniu (geometrinės progresijos) augimu, naujoji teorija pabrėžia būtinumą sutelkti dėmesį į rinkos prisotinimą, kada pasiekiama maksimali finansinio augimo galimybių riba.
Profesorius S. A. Girdzijauskas nagrinėja finansinio prisotinimo poveikį ekonominiam stabilumui ir parodo, kaip prisotinimas tampa esminiu veiksniu, skatinančiu krizes, finansinius burbulus ir jų griūtis. Jo teorija ne tik aptaria prisotinimo reiškinį, bet ir siūlo naują ekonominio augimo paradigmą –nuo įprastų augimo procentų pereiti prie prisotinimo procentų taikymo. Šis perėjimas leidžia išsamiau suprasti rinkos ciklus ir įvertinti situacijas, kurioms susidarius tolimesnis augimas įgauna žalingą poveikį.
Monografijoje pateikta finansinio prisotinimo teorija, mūsų nuomone, gali turėti reikšmingą poveikį mokslui, praktikai ir studijoms. Mokslui ši teorija siūlo naują požiūrį į ekonomikos augimą ir krizes, išplečiant tradicines ekonomines paradigmas. Ji gali paskatinti tolesnius tyrimus apie prisotinimo reiškinio poveikį ekonominiams ciklams, finansiniams burbulams ir krizių prevencijai.
Profesoriaus S. A. Girdzijausko teorija suteikia pagrindą plėtoti tarpdisciplininius tyrimus, apjungiančius biologinius, fizikinius ir matematinius modelius ekonomikos kontekste. Praktikoje ši teorija gali tapti naudingu įrankiu investuotojams ir politikos formuotojams, nes ji pabrėžia galimus pavojus ir nurodo finansinio prisotinimo ribas, kurie šiaip ignoruojami įprastiniuose augimo modeliuose. Autorius siūlo orientuotis į prisotinimo procentų modelį, kuris galėtų būti naudojamas kaip naujas įrankis vertinant finansinių burbulų susiformavimo riziką. Ši teorija gali padėti centriniams bankams, vyriausybėms ir įmonėms geriau suprasti, kada rinkos augimas turėtų būti skatinamas ir palaikomas ir kada jis tampa rizikingas.
Studijų srityje finansinio prisotinimo teorija gali paskatinti studentus peržiūrėti įprastus ekonomikos mokymo pagrindus ir atkreipti dėmesį į rinkos prisotinimo poveikį. Ši teorija gali būti integruota į ekonomikos ir finansų studijų programas kaip alternatyvi perspektyva tradiciniams augimo modeliams, o taip pat įkvėpti naujus tarpdisciplininius kursus, apjungiančius ekonomikos, biologijos ir fizikos mokslus. Minima teorija gali itin prisidėti prie gilesnio ekonominių reiškinių supratimo, o kartu pasiūlyti praktinius sprendimus rinkos stabilumui palaikyti ir skatinti inovatyvias ekonomikos mokslo kryptis.
Finansinio prisotinimo teorija pagrįsta naujais prisotinimo procentais, kurie iš esmės yra universalūs ir gali būti taikomi visur, kur tik yra augimas. O „visa, kas auga, turi konverguoti“ (angl. Everything that rises must converge. Flannery O’Connor), tad prisotinimas yra visų augančių sistemų būdingas bruožas. Taigi ir ši teorija turi potencialą būti išplėsta ir pritaikyta kitose srityse, kuriose irgi pasireiškia prisotinimo reiškinys. Ši teorija gali pasiūlyti naujų būdų analizuoti dinamiką, kai sistemų augimo tempas tampa ribotas dėl prisotinimo, kuris gali nutikti ir, tarkim, dėl tam tikrų resursų išeikvojimo.
Biologijoje ši koncepcija jau buvo taikyta, bet labai ribotai. Dabar ji galėtų būti pritaikoma tyrimams apie ekosistemų prisotinimą – pavyzdžiui, nagrinėjant, kaip populiacijos augimą veikia didėjančio produktyvumo fenomenas. Prisotinimo procentai galėtų padėti analizuoti, kada ekosistemos pasiekia maksimalų gebėjimą palaikyti gyvybę, ir perspėti apie kritines ribas, kurių viršijimas destabilizuoja gamtines sistemas.
Urbanistikoje teorija galėtų būti pritaikyta, analizuojant miestų augimą ir infrastruktūros apkrovas. Prisotinimo procentai leistų išmatuoti, kada miesto infrastruktūra (pvz., transporto sistema, sveikatos priežiūra) artėja prie savo ribų ir kokia yra optimali plėtros riba, siekiant išvengti miesto „perkrovimo“ krizės.
Socialiniuose tinkluose ir skaitmeninėse platformose ši teorija taip pat galėtų būti naudinga, pavyzdžiui, nustatant vartotojų prisotinimo ribas. Socialinių tinklų ir platformų augimas nėra begalinis, todėl „prisotinimo procentai“ galėtų padėti nustatyti momentus, kai vartotojų augimas pasiekia kritinę ribą arba kai pasiekiama optimali auditorija, po kurios tolesnis vartotojų augimas tampa neracionalus.
Ekonomikoje ir versle finansinio prisotinimo teorija jau pateikia įžvalgų apie rinkos ciklų ribas ir perteklinio augimo pavojus, todėl ji gali būti lengvai pritaikoma ir verslo kontekste. Verslui aktualu suprasti, kada produktų ar paslaugų paklausa pasiekia prisotinimo lygį, o tolesnis gamybos ar rinkų augimas tampa neefektyvus ar net žalingas.
Iš esmės, finansinio prisotinimo teorijos universalumas leidžia ją taikyti bet kuriai sistemai, kurioje yra augimo ribos. Prisotinimo procentai suteikia būdą analizuoti ir valdyti augimo bei stabilumo dinamiką įvairiose srityse, kas gali padėti kurti tvarius augimo modelius bei numatyti krizės rizikas skirtingose aplinkose. Tokiu būdu profesoriaus S. A. Girdzijausko teorija ne tik atspindi tradicines prisotinimo idėjas, bet ir siūlo naują koncepcinį požiūrį, kuris labiau dera su šiuolaikinėmis finansų rinkų realijomis ir siūlo sprendimus, kaip išvengti su prisotinimu susijusių ekonominių krizių.
Nors pagal liberalizmo doktriną laisvoji rinka laikoma esmine ekonominio klestėjimo sąlyga, finansinio prisotinimo teorija praplečia šią nuostatą, pabrėždama rinkos prisotinimo valdymo svarbą. Knygoje teigiama, kad nepakankamai prisotintos rinkos yra mažo pelningumo ir vartotojams atrodo stagnuojančios. Tai rodo, kad visiškai laisva, savaime susireguliuojanti rinka neretai veda prie skurdo ekonomikos. Priešingai, sąmoningai valdoma rinka sudaro gausos ekonomikos pagrindą. Finansinio prisotinimo teorija atveria galimybę liberalizmo doktriną papildyti nauju požiūriu, kuriame rinkos laisvė siejama su tvariu prisotinimo valdymu.
Monografijoje užsimenama, kad Pareto taisyklė (80/20 taisyklė) išplaukia iš prisotinimo reiškinio ir gali būti pagrįsta, remiantis didėjančio pelningumo fenomenu. Nors santykis 80/20 nereiškia tikslių proporcijų ir iki šiol Pareto principas buvo laikomas mnemonine taisykle (žr. Vikipedija), tačiau iš prisotinimo procentų išvedamas didėjančio pelningumo fenomenas kaip tik ir išlaiko būtent tokį santykį. Tai rodo, kad Pareto principo sąsaja su didėjančio pelningumo fenomenu yra logiška. Didėjančio pelningumo atveju tam tikros veiklos (pvz., investavimo) rezultatai arba grąža santūriai didėja iki tam tikro lygio (75–80 proc.), o jį pasiekus prasideda staigaus pelningumo augimo fazė. Pareto taisyklės atvejais prisotinimas gali reikšti, kad 20 proc. veiklos arba dalyvių pasiekia aukštą pelningumą, kai kiti 80 proc. išteklių neturėjo galimybės generuoti tokią didelę pridėtinę vertę, nes sistema dar buvo „neįkaitusi“, mat buvo per mažai prisotinta.
Finansinio prisotinimo teorija gali paaiškinti, kodėl Pareto taisyklė išlieka tokia universali – ji nurodo ne tik socialinį-ekonominį dėsningumą, bet ir tam tikrą gamtinę ribą, kuri kyla iš prisotinimo ir didėjančio pelningumo dinamikos. Tokia interpretacija suteikia gilesnę ekonominių disproporcijų analizę, praplečiant ją į prisotinimo teorijos lauką ir atskleidžiant, kaip sistemos vidiniai augimo apribojimai gali lemti dėsningus ir pasikartojančius rezultatus tokius, kaip Pareto principas.
Knygoje taip pat daug kalbama apie rezonansą. Ten užsimenama, kad prisotinimo fenomeno kreivė sutampa su fizikoje gerai žinoma rezonansinio pralaidumo maksimumų kreive. Finansinio prisotinimo teorijoje prisotinimas iš tiesų veikia kaip stiprėjantis rezonanso efektas, dėl kurio pelningumas, artėjant prie tam tikros ribos, pradeda hiperboliškai augti. Didėjantis prisotinimas sukuria vis didesnį pelningumą, tačiau kartu auganti įtampa daro sistemą vis nestabilesnę. Kai prisotinimo lygis kritiškai priartėja prie 100 proc., pelningumas tampa toks aukštas, kad sistema nebegali jo palaikyti — pelningumas tarsi „sprogsta“, ir tai lemia rinkos „griūtį“.
Prisotinimo fenomeno kreivės forma atspindi rezonansinio pralaidumo maksimumų kreivę fizikoje, kur energijos perdavimas pasiekia aukščiausią tašką, ir tada greitai mažėja, kai sistema tampa nestabili. Šis požiūris aiškiai parodo, kodėl finansinio prisotinimo teorija interpretuoja pelningumą ne kaip linijinį didėjimą, bet kaip tam tikrą „rezonansinę“ būseną, kuri yra itin nestabili, kai artėjama prie prisotinimo ribos. Matome, kad finansinio prisotinimo teorija turi proveržio potencialą tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu. Šios teorijos universalumas ir siūlomi prisotinimo procentai leidžia peržengti tradicines ekonomines ribas ir papildyti įvairių sričių tyrimus, pritaikant juos ne tik ekonomikoje, bet ir kituose moksluose, tokiuose kaip fizika, biologija ar urbanistika. Tai gali padėti makrolygmeniu geriau suprasti sprogimo mechanizmą, įvertinti ciklų dinamiką ir tų ciklų paplitimo ribas, o tai aktualu ne tik mokslui, bet ir praktikai. Be to, teorija, pagrįsta „rezonanso“ koncepcija, suteikia papildomų galimybių paaiškinti ir prognozuoti ekonominių burbulų ir krizių formavimosi mechanizmus.
Prof. habil. dr. Remigijus Čiegis, dr. Vera Moskaliova