Monsinjoro Alfonso Svarinsko kalba susitikime su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu
1989 m. rugpjūčio 22 d., Los Andžele (angl. – Los Angeles)
Dievo Apvaizda atvedė mane į didžiąją Laisvės šalį – JAV, kurioje rado prieglobstį ir duonos milijonai nuskriaustųjų, tarp jų ir šimtai tūkstančių mano tautiečių lietuvių, kurie gelbėdami savo gyvybes atbėgo į šį kraštą nuo rusų carinės savivalės ir nuo raudonųjų imperialistų. Aš esu praleidęs sovietų konclageriuose tik dvidešimt vienerius metus. Esu vienas iš tų, kurie likome gyvi, vienas iš tų nedaugelio, kurie patekome į Laisvąjį pasaulį. Todėl kalbėsiu ne tik savo, savo draugų vardu, bet ir tų, kurie užmigo Viešpatyje Golgotos kelyje, vardu.
Pone Prezidente, Jūsų pirmtakas Džimis Karteris (Jimmy Carter) pirmasis pradėjo kalbėti apie žmogaus teises, o Jūs teisių problemą iškėlėte iki JAV valstybinės politikos lygio. Per aštuonerius prezidentavimo metus Jūsų žodžiai (nors, rodos, sovietai tik du kartus perdavė visą Jūsų kalbų tekstą) teikė šimtams politinių kalinių ir tremtinių, milijonams pavergtųjų tautų šviesos ir laisvės spindulių. Milijonai dėkingi Jums, pone Prezidente, už labai taiklią definiciją – „Blogio imperija“. Šia aptartimi Jūs pasistatėte sau gražiausią paminklą pavergtųjų ir nuskriaustųjų širdyse.
Jūs pirmasis iš užsienio vadovų, besilankančių Maskvoje, priėmėte disidentus, tarp jų ir du lietuvius, ir padrąsinote juos. Jūs parodėte jiems šilumą ir pagarbą („savieji“ jiems siūlydavo tik kalėjimus ir lagerius), suteikėte naujos jėgos ne tik jiems, bet ir šimtams jų draugų visoje sovietų imperijoje tęsti toliau garbingą kovą už žmonių ir tautų išsivadavimą iš Blogio imperijos. Ačiū Jums, pone Prezidente, kad Jūs ne kartą paminėjote ir mano pavardę. O juk ją įsiminti it tiksliai ištarti ne taip lengva.
Ačiū už Pavergtųjų tautų savaitę, kuri paskelbta Pabaltijo tautų vardu plačiajame pasaulyje. Ypatinga padėka JAV vyriausybei, kad nepripažino Pabaltijo tautų inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ši moralinė pagalba įgalino mus, pabaltijiečius, iki šių dienų tęsti kovą su nepalyginti gausesniu priešu. Dievas laimino Dovydą prieš Galijotą. Mes tikime, kad Dievas palaimins ir mūsų kovą. Juk mes norime tik vieno: Laisvės ir savo žemėje būti šeimininkais.
Tegul visagalis Dievas atlygina Jums, pone Prezidente, gera sveikata, visokia palaima ir ilgu amžiumi. O mes ir toliau lydėsime Jus malda ir palaimos žodžiu.
Ir ginkite nuskriaustuosius visais galimais būdais. Jūsų pastangas Dievas palaimino: apie šešis milijonus politinių kalinių ir tremtinių sovietai paleido. Deja, dar ne visus. Dar daug kenčia lageryje ir tremtyje. Ir paleistieji nereabilituoti: jie negali prisiregistruoti ir gauti tinkamo darbo. Kenčia ir mano draugai, kurie paliko Uraluose VS389/35. Ačiū ir Niujorko korespondentui ponui Rozentaliui, kuris savo straipsniais išviešino politinių kalinių kančias. Rytoj visos pavergtos Pabaltijo tautos ir Lietuva savo tėvynėje ir visame pasaulyje, kur tik yra nublokšti mūsų tautos žmonės, minės gėdingo, nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto 50-ąsias metines.
Per aštuonerius metus Uralo politiniai kaliniai švęsdavom Jūsų gimimo dieną. Nors buvo griežtai draudžiama rinktis didesnėmis grupėmis, bet visgi susirinkdavom būreliais vienminčių prie stalo barakuose, išsivirdavom po pusę puodelio arbatos (per mėnesį duodavo 50 gramų arbatžolių). Vienas kalinys pasakydavo kalbą, su pagarba ir dėkingumu minėdamas Jūsų vardą, ir pakeldavom tostą į Jūsų sveikatą.
1986 metais Jūsų vardines švenčiau KGB izoliatoriuje su vienu inžinieriumi žydu, puikiu žmogumi, sėdinčiu lageryje daugiau negu 14 metų, Leonidu Lukmanu. Neturėjom arbatos, prisipylėme aliumininius kalinio puodelius virinto vandens ir pakėlėme tostą už didįjį Žmogų, kurį šiandien turiu progą asmeniškai pamatyti ir padėkoti Jam. Ir taip kasmet – švęsdami JAV Prezidento Ronaldo Reigano ir akademiko Andrejaus Sacharovo gimtadienius.
Naujųjų 1988 metų išvakarėse, tuojau po M. Gorbačiovo kalbos, Maskvos televizija perdavė JAV Prezidento Ronaldo Reigano kalbos visą tekstą. Daugelis kalinių palydėjo ilgais plojimais labai šiltą ir žmonišką Prezidento kalbą. Šių ovacijų nesulaukė lagerių šeimininkas M. Gorbačiovas.
Uralo politiniai kaliniai buvo labai susirūpinę, ar naujasis JAV vadovas tęs Prezidento Ronaldo Reigano kovos už žmogaus teises politiką. Ir labai apsidžiaugėm sužinoję, kad Respublikonų partija iškėlė į JAV prezidentus Džordžą Bušą (George Bush) ir Deną Kveilą (Dan Quayle). Ir tuojau pat mes, Uralo politiniai kaliniai, nubalsavome už juos. O mūsų maldos, sujungtos su kančia, matyt, pasiekė Dangų ir Dievas paskatino amerikiečius pasekti mūsų pavyzdžiu.
Tegul Dievas laimina naujos Amerikos administracijos darbus ir žygius. Amerika ir tik Amerika gali išgelbėti tautas iš baisiausios komunistų vergijos. O man Dievas gausiai atlygino už ilgametę kančią: keturis kartus buvau sutikęs didįjį Popiežių Joną Paulių II, JAV viceprezidentą Deną Kveilą (Senato rūmuose jis man įteikė Pueblo žymenį) ir dabar Jus, Pone Prezidente. Dievui laiminant, gyvuokite ilgiausius metus.