Tik ką teko rašyti apie monsinjoro A. Svarinsko laisvės geną ir sąjūdinę dvasią. Nemaniau, kad taip greitai išvysime, kaip toji dvasia reiškiasi ir materializuojasi. Deja, ne Lietuvoje – Lenkijoje.
Atvirai kalbant, žvelgiant į lenkus apima prieštaringi jausmai – baltas pavydas ir kartėlis dėl mūsų. Tik pamanykime: pats vidurvasaris, atostogų sezono įkarštis, pati gamta tarsi liepia viską pamiršti ir nerti į vasaros malonumų sūkurį. Bet ne – beveik 100 šios šalies miestų surengė protesto prieš nelegalią imigraciją demonstracijas. Ką tai reiškia, jei ne tai, kad net atostogų sezono įkarštyje netrūksta lenkų, kurie atranda laiko pasirūpinti savo tėvynės reikalais?
O kaip mes, lietuviai? Neplūsta atsibastėliai, nesiveržia pro visas pasienio tvoras? Ir plūsta, ir veržiasi. Bet tegul ateina nors ir milijonas – mums svarbiausia vasara ir poilsis… Dar didesnį įspūdį negu protestuotojų skaičius daro žmonių ir patriotiškų politikų ryšys. Sukviesti tokias demonstracijas iš nieko, tik paskelbus kvietimą socialiniuose tinkluose, paprasčiausiai neįmanoma.
Tokias demonstracijas galima surengti tik nuolat dirbant su žmonėmis ir dar daugiau – dirbant patiems. O tai reiškia – kovoti už lenkų tautos ir valstybės reikalus taip drąsiai, ryžtingai ir valingai, kad žmonės tokiais politikais paprasčiausiai patiki ir seka paskui juos. Jie žino, kad tai ne plepiai, o tikri patriotai, kurie ne apsimestinai, o iš tikrųjų kovoja už lenkiškos Lenkijos išlikimą.
Šios demonstracijos rodo, kad nekonformistinės politinės jėgos yra ne sisteminės, o sąjūdinės ta prasme, kad kuria ir išlaiko nuolatinį ryšį su žmonėmis, kurie tampa jų kovos bendražygiais ir pagalbininkais. Tai nėra kabinetinės, sisteminės partijos. Patriotiškas lenkų politikų sluoksnis supranta, kad šalies narystė Europos Sąjungoje yra objektyvi duotybė ir daugeliu atžvilgių būtina. Tačiau, kitaip nei net patriotiškus vaidinantys Lietuvos „dešinieji“, jie neturi jokių iliuzijų ir nebijo atvirai kalbėti apie ES komisarų diktatą bei apie tai, kad, neginant valstybinio suverenumo ir paklūstant kiekvienai Briuselio direktyvai, per trumpą laiką iš lenkiškos Lenkijos idėjos ir valstybės liktų tik prisiminimas. Jie kovoja už Lenkijos teisę būti lenkiška Lenkija ir aiškiai supranta, kad ši kova įmanoma tik turint politinį užnugarį, kurį gali suteikti tik plati patriotiškos tautos dalies parama.
Nėra abejonių, kad toks supratimas kyla iš kovojančios Sąjūdžio laikų Lenkijos. Juk kas buvo „Solidarumas“, jei ne lenkų tautos dvasinio ir politinio atgimimo sąjūdis? O broliai Kačynskiai buvo anaiptol ne menkiausios to sąjūdžio figūros. Tai prisiminus daug kas stoja į savo vietas ir paaiškėja, kodėl Lenkijoje egzistuoja būtent sąjūdinio tipo politinis gyvenimas ir veikimas, į kurį savanoriškai įsitraukia platūs patriotiškų piliečių sluoksniai. Ir darosi aiškiau, kodėl Lietuvoje viso to nėra.
Kitas sąjūdinio veikimo bruožas – šalia politikų ir žmonių sinergijos – yra kovingas stilius ir nuolatinis balansavimas ties nuolat gresiančių represijų riba. Lenkai kovoja įveikdami įvairiausius trukdžius ir kliūtis, o santykis su valdžia labiau primena persekiojimų ir šaltojo pilietinio karo būklę. Tai – neišvengiama, kai kova yra principinė ir žūtbūtinė. Sunkumai, spaudimas, grėsmė būti uždraustiems – visa tai patiria visi nesisteminiai ir nekonformistiniai patriotiniai sąjūdžiai, ginantys nacionalinį suverenumą, visose ES šalyse, kur jie dar egzistuoja.
Prof. Vytautas Radžvilas
Šaltinis: Pozicija.org, 2025-07-20